Mažas berniukas labai mėgo stebėti žvaigždes. Užgesus paskutiniam saulės spinduliui, jis ilgai žiūrėdavo į dangų, paskui laimingas parbėgdavo namo ir pasakodavo visiems, kokius stebuklus pamatė.
-Šiandien aš ir vėl mačiau žvaigždes! - nesiliovė džiaugtis berniukas.
Bet vieną vakarą jis pastebėjo, kad ne visos švieselės užsidegė danguje. Kitą naktį jų dar sumažėjo. Kiekvieną kartą žvaigždžių buvo mažiau ir mažiau, o berniukas vis aiškiau girdėjo balsus danguje. Tai buvo užgesusiu žvaigždžių dejonės. Daugybė jų šnabždėjo iš naktinės tamsos: „Išgirskite mus, mes norime šviesti, uždekite mus... „
Berniukas nežinojo ką ir daryti. Atrodė, daugiau niekas nepastebi, jog atėjusi naktis kaskart vis juodesnė. Tuomet jam kilo didžiulis noras išgelbėti bent tuos šviesulius, kurie dar žibėjo danguje. Ir štai berniukas nusprendė pasidirbti kopėčias.
Kiekvieną dieną danguje nyko žvaigždžių žiburėliai, ir kiekvieną dieną berniuko kopėčios stiebėsi vis aukščiau. Jis nežinojo ar pavyks pasiekti tikslą, bet statė vis naujas pakopas ir lipo aukštyn. Kai virš galvos beliko tik vienas mėnulis, visai šalia pasigirdo liūdnas balsas.
-Prašau uždek mane. Aš noriu vėl spindėti!
-Bet kaip aš tai padarysiu? - nusiminė vaikas.
-Štai čia, - atsiliepė balsas.
Berniukas atsargiai ištiesė ranką ir palietė švelnų paviršių tamsoje. Šiltais savo delnais jis paglostė užgesusią žvaigždę, bet neišmanė, kaip dar jai pagelbėti.
-Štai čia, - sušnabždėjo jam iš tamsos.
Minkštais pirštais vaikas užčiuopė mažą rankenėlę - mažulytį žvaigždės raktą. Tada ėmė ir pasuko jį. Kažkas sumirgėjo danguje. Berniukas labai apsidžiaugė ir pasuko raktelį iki galo. Užraktas trakštelėjo, o danguje nušvito laiminga žvaigždė.
Tik dabar jis suprato, kaip tylu tapo aplinkui. Kitos žvaigždės viską stebėjo iš tamsos. Bet užsidegus pirmajai žvaigždei, jų šnabždesiai atgijo. Jie kvietė berniuką ateiti. Kiekviena žvaigždė norėjo spindėti, kaip anksčiau.
Berniukas kopė aukštyn ir suko raktelį po raktelio, įžiebdamas jas iš naujo. Jis atsispyrė nuo kopėčių krašto ir keliavo jau pačiomis žvaigždėmis - taip arti jos buvo susispietusios.
Kuomet visos švieselės įsižiebė, nutilo ir jų šnabždesiai. Berniukas atsisėdo ant mėnulio pailsėti. Tik dabar jis pamatė, kad sugrįžti atgal jau nebegalės. Vos įžiūrimos kopėčios liko toli apačioje. Pakilęs vėjas jas parbloškė žemėn ir sudaužė į šipulius. Bet tai neišgąsdino narsaus berniuko - juk dabar jis žinojo, kaip uždegti žvaigždes.
Giedrą naktį, išėjus į lauką ir pažvelgus aukštyn, matyti viena žvaigždė arčiausiai mėnulio - tai berniukas stebi dangų ir saugo jo švieseles.