Justo draugė buvo tokia negraži, jog kas kartą prieš juos susitinkant, vis pagalvodavau, kad tai viso labo atsitiktinis įspūdis, kad negražių moterų nėra, tik reikia mokėti įžvelgti privalumus esamų trūkumų akivaizdoje. Tačiau ir vėl ją išvydęs, negalėjau atsistebėti savo ankstesniais išvedžiojimais. „Reto negrožio moteris“ – žiauriai juokavome paauglystėje, bet jokia kita mintis nešaudavo, tuo tarpu mėginant bent kaip apibūdinti neapibūdinamą.

Vis tik, praėjus kuriam laikui, aš ir vėl pasimaudavau ant to paties kabliuko, niekaip neatsistebėdamas pasaulio gyventojų įvairove ir mano paties neišblėstančiu optimizmu. Tačiau patikinu jus – tai buvo išties ypatingo negrožio moteris.

*Don Chuano prakeiksmas