Atsikimšę rožinio „Zinfandelio“, gaminome toli gražu jau ne pirmą mūsų vakarienę. Aš lupau bulves, o ji dorojo šaldytą triušelį iš „Lidlo“. Tolumoje pro miško medžius pastebėjau milžiniško baliono kontūrą. Šūktelėjau iš nuostabos, rodydamas į tą pusę. Tačiau ji gana ilgai nieko neįžiūrėjo, markstydama savo mėlynas akis į tolimus tolius, kol visa oro balionų armada prasprūdo į vakarėjantį dangų.

– Ai va, jau matau! – pagaliau suplojo kruvinais delnais.

Man beliko tik atsidusti ir liūdnai palinguoti galva.

– Jeigu vieną dieną mus užpultų ateiviai iš kosmoso, – pasakiau, įdėmiai apžvelgdamas horizontą, – pamatytum juos, kai jau būtų iščiulpę mums smegenis.

Beveik fiziškai pajutau stojusią tylą. Tuomet ji atsigręžė ir debtelėjo į mane kažkaip įtariai – tarsi tai aš būčiau tas žioplys neįžvelgęs artėjančios grėsmės ir pražudęs visą planetą. Su moterimis visada taip, jos visuomet viską supainioja, prakišinėdamos juodą už baltą ir atvirkščiai. Senų senovėj įtariau, kad šita rūšis atsiųsta į žemę sabotuoti, migdyti mūsų budrumą, susukti mums...

– Smegenis? – ji kilstelėjo savo dailius antakius. – Tu sakei smegenis?

Mano nugara nusirito pagaugai.

– A-ha, – teištariau, sustingęs ir sukrėstas netikėtos invazijos į savo minčių pasaulį.

O ji kažkodėl pratrūko kvatotis.

– Nu tu blet’ ir kosmonautas!

Taip jau nutiko, jog patyrusį technologą, vykdantį savo kasdienę pareigą, netyčia uždarė skerdyklos šaldytuve. Pamaina ėjo į pabaigą. Netrukus visas cechas iškeliavo namo. Niekas neišgirdo sklindančių riksmų ir smūgių į storas šaldiklio sienas. Tas žmogelis visą naktį nešiojo šaldytą mėsą iš vieno galo į kitą, ir atgal. Ir šitaip be jokios atvangos... 

Šią istoriją vaikystėje išgirdau pasakojant tėvą. Nežinau ar ji mane sukretė, tačiau išties paliko neišdildomą įspūdį. Galbūt ir tėvas ją buvo kažkur girdėjęs, o anam pasakotojui irgi kažkas paporino prie čierkelės. Na ir t. t. 

Tačiau tokios istorijos negali būti tiesiog išgalvotos. Dabar, po daugelio metų jau nedrįstu klausinėti tėvuką. Vis dažniau, išgirdęs kokį seną dalyką, jis kraipo pražilusią galvą, susimąstęs atstato lūpą, sako neatsimenąs, o akyse iš tiesų pamatau abejonę. 

Galų pagalėj, pasakojimo kilmė dabar ne tiek jau svarbi. Tačiau tuomet, priešais mano vaikišką žvilgsnį, atsivėrė storos, apšerkšnijusios seifinės durys. Žmogaus akių nesimatė pro antakių šerkšną, jis vos bestovėjo ant kojų ir pamėlusiais savo kumščiais gniaužė suledėjusi kumpį.

Nuo rašymo taip pat retsykiais pravartu pailsėti. O žinote kas smagiausia, kai leidi sau taip atsipūsti? Tuomet žmogus atsipalaiduoji, niekas nebeslegia, nebelieka jokių „reikia“ ir „privalu“, imi rašyti be įtampos – štai taip paparastai, šviesiai, kaip ateina „nuo rankos“.