Vasarai baigiantis jis nutykojo mus rūkančius monolitkės laiptinėje.

– Stovit vietoj!  – iškošė pro dantis, nors jau laikė mus abu pasigavęs už dilbių.

Kurį laiką visi trys stovėjome tylėdami, o jis gniaužė mūsų liaunus riešus ir grožėjosi savo įtemptais bicepsais.

– Tai kuris čia kietas iš jūsų?  – paklausė, pagaliau atplėšęs žvilgsnį nuo savo pūpsančių raumenų.

Jau nutuokiau, kuris iš mudviejų vargšų bus pagrindinis plėšraus Ričkos patieklas. Prasidėjus atostogoms, turėjau kovą su tokiu biču pravarde Buivolas. Jis buvo geriausias Ričkos korešas ir dešnioji ranka. Nesu mušeika, ir pešdavausi tik prispyrus rimtam reikalui. Vis dėlto mokykloje tokie reikalai nutikdavo gana reguliariai. Kiek dabar pamenu, tai ir buvo būtent toks atvejis. Trumpiau tariant, grįžusiam iš sportinių stovyklų Ričkai, to mūšio baigtis niekaip negalėjo įtikti, ir jis, žinoma, nepraleido progos paaiškinti mums kieno miške kankorėžiai.

Stovėjome laiptinėje lyg priklijuoti, o Rička niūriai žaibavo į mus akimis. Paskui jis kažką grėsmingai kalbėjo, bet aš nei velnio negirdėjau, niekaip neįstengdamas susikaupti ir galvodamas tik apie tai, kaip čia mums pasibaigs. Tuomet Rička nutilo, pažvelgdamas į mane. Galvoje skambėjo tik keli paskutiniai jo žodžiai, ir aš kažką atsakiau, bet taip ne į temą, jog išgirdau savo draugelio gailų “ha-ha” labiau panašų į priešmirtinį atodūsį.

Staiga Rička kilstelėjo kelieną ir pataikė tiesiai ten, kur nei vienas nenorėtume gauti. Ir pačiu laiku, nes iš įtampos jau būčiau prikrovęs į kelnes. Mano draugelį pakirto kitas smūgis tiesiai į saulės rezginį. Mačiau kaip jis iš lėto susiriečia ir nuvirsta Ričkai po kojomis. O aš likau stovėti kaip stovėjęs. Koridoriaus prieblandoje nesimatė šalto prakaito išpylusio veidą, nei tamsių ratilų, kuriuos priešais save pamačiau labai ryškiai. Nežinau kas mane laikė ant kojų, galbūt kažkada girdėti tėvuko žodžiai, o gal skaityti Robino Hudo ir Vinetu nuotykiai, bet aš stovėjau lyg niekur nieko, retsykiais rimtai linktelėdamas į tai, ką man aiškino Rička. Po teisybei, nebūčiau jam atsakęs, kad ir labai norėdamas, man velniškai trūko oro, o visi garsai ir vaizdai liejosi į kažin kokį jovalą.

– ... Bet šiaip maladiec, - išgirdau po valandėlės, kai žodžių nuotrupos pamažu ėmė pasiekti mano sąmonę.  – Gerbiu, atstovėjai.

Jis aišku turėjo galvoje dvikovą su Buivolu. O tiesa buvo tokia: mes abu vienodai myžom prieš kovą ir abu vienodai nemokėjome muštis. Bet aš neturėjau ką prarasti, nes buvau metais ar dviem jaunesnis. Apsupti krūvos žioplių, mes ištisą pusvalandį kapojom vienas kitą. Galop, gerokai apsitalžę, pagal bendrą trisdešimties teisėjų sutarimą, išėjom lygiom. Bet iš tiesų tai buvo pergalė – ir visi tą suprato.

– Žodžiu, dabar taip, – pasakė man Rička, – prie jūsų daugiau niekas nebelenda!

Aš tylėjau nedrįsdamas prieštarauti. Šiaip jau Rička, kad ir priekvailis, bet iš esmės buvo paprastas, geraširdis bičas. Visa bėda, jog tuo metu bandė rėžti sparną aplink gražiausią kvartalo paną. Jo protas tiesiog nenešė kitokių merginimo būdų, jo viduje siautėjo testosteronas ir noras pasipuikuoti.

– Klausyk, – galiausiai pasakė Rička.  – Man atrodo mes su tavim viską išsiaiškinom?

Patraukiau pečiais. Tuomet jis puse jėgos stuktelėjo kumščiu man į krūtinę.

– Susirink nuo grindų tą mergaitę, – pasakė nueidamas, – dar peršals.

Kai jis pagaliau išsinešdino, matyt, patenkintas tokia gražia baigtimi, mano draugelis tuojau pašoko ant kojų, purtydamas nuo kelnių dulkes ir keikdamas Ričką visokių gyvūnų ir paukščių vardais.

Tuo tarpu aš nusverdėjau į švaresnį kampą, ir ten susmukau.

– Ainanachui, ainanachui… – kartojau susirietęs prie sienos. - Šitaip blet užtaikė bybys...

Su Kalėdai jus vysus mana mėli rašitajai!

A žynatia chėbra, jus labai vėnyši, nors vot giarai pasygalvuojus kas tian žyna ar jus - nu ar tė katrė riatkarčeis ušbėga...

Regis šiąnakt vėl sapnavau jus...

Paryčiui pašokote iš lovos, užsivilkote džinsus ir rudą sijoną. Atrodė neįprastai, bet stilingai, jeigu tikėsime mano objektyvumu. Skubėdama išbėgote į prieškambarį, visiškai nesidrovėjote mano tėvų, kalbėjote draugiškai ir gyvai, tarsi visą gyvenimą juos pažinotumėte. Tai buvo labai neįprasta, tiksliau tariant, abudu dalykai atrodė keistesni vienas už kitą. Visų pirma, aš daugybę metų negyvenu su tėvais. Bet labiau mane nustebino jūsų ekstravertiškas bendravimo būdas. O gal tai visai ne jus aš susapnavau?

Kad ir kaip būtų, nemažiau mįslingas dalykas nutiko gerokai prieš tai. Dabar jau negalėčiau atsekti įvykių priešistorės ir kaip mes nakčia atsidūrėme mano kambaryje, bet prisimenu jūs kiek pyktelėjote, spėju, ne tiek dėl mano negrabių veiksmų, kiek pasigedusi akių kontakto ir švelnaus dėmesingumo. Tačiau netrukus prietemoje vėl išvydau jus šypasantis. Šįsyk nepuoliau taisyti padėties ir mes užmigome greta iki pat suskambant žadintuvui.

Tiesą sakant, tokie romūs scenarijaus vingiai man visiškai nebūdingi – jau tuomet supratau, kad sapnuoju... O vis dėlto – dabar jau esu visiškai tikras – tai buvote jūs!

svetainėje vėl naršo tūkstantis
veikiausiai - mirusios sielos
turbūt atvažiuoja Revizorius
nejau mumis šitaip parduos...

Ryt vėl pirmadienis. Negali sakyt, kad saulė nešvies, o vis dėlto kažkaip pritrūksta tos trečios dienos jau kurį laiką, kelinti metai...

.    Tos visos kaukės, apsimetančios šaltomis ir lakoniškomis, ironiškomis, paskendusiomis savame pasaulyje ir panašiai, - iš tiesų, viso labo iliuzorinės pamėklės virš vandenyno mėlynuojančioje padangėje, išpieštos teatrinėmis tragikomedijų grimasomis, kiauromis, pusmėnuliu iškreiptomis burnomis žvelgiančios žemyn į mažus berniukus ir mergaites, laikančius pavėjui įtemptas aitvarų virveles. Jie pasislėpę už pakrantės kopų, iš ten šnara karklai ir gubojos, ir vaikiški šnabždesiai; kiekvienas timpčioja savo aitvarą, bet nežino, kas laiko virvelę kitoje kalvos pusėje, tik mato dangun išpustus pajacus - liūdesy, ironijoj, mąslume sustingusias kaukes, pro išpjautas burnaskyles stumdančias viena kitai žodžius be taškų ir kablelių, be didesnės prasmės ir didžiųjų raidžių. Tai net ne žodžiai, o kiaurai išpjautas burnas praskriejantys vėjo šuorai ir nieko daugiau.

    Ir vis dėlto apačioje girdėti šnabždesiai, ten tik mergaitės ir berniukai, kuriems seniai jau metas namo, bet jie čia, atskirti karklynais ir smėlio keteromis, atėję skirtingais takais, niekaip nepažįstami, nors apylinkėse tėra vienas kaimas ir kelios žvejų sodybėlės. Jų niekas nepasigenda, niekam jie nerūpi - maži berniukai ir mergaitės leidžia į padebesius savo aitvarus... Kelias akimirkas jų pirštukai pajunta liečiantys dangų.