Mortal Kombat

Sapnavau, kad esu Čaknorisas ir dar biškį Briuslys ar tai Steponas Sygalas – nu tas su kasele, o gal netgi visi anieji viename. Koviausi, reiškiasi, su blogiečiai, ir taip gerai man viskas ten ėjo, kiekvienas rajonaiskas čiuvelis anuomet prisižiūrėjęs video užpavydėtų iki grabo lentos.  

Tai štai, stoviu aš, vadinasi, šaltu ir neperskaitomu veidu vidury krautuvėlės kiniečių kvartale, ir į mane iš visų pusių po vieną bėga blogiukai,  o aš tik pist ištiesiu ranka ir blogiukas skrenda į tolimą pardės kampą, čiaukšt pagaunu kito blogiuko nutaikytą kumštį, jablynkšt užlaužiu ir tas kulvirsčias krinta ant žemės, susiėmęs perlaužtą plaštaką. Ir bėga piktadariai lyg tarakonai be jokios atvangos, o aš net nesuprakaitavęs pizdrykt į kairę, chujakt į dešinę, tik skraidžioja nenaudėliai laužydami aplinkui lentynas, prekystalius ir kitą inventorių...

Ir tuomet viskas staiga nurimsta! Už kadro grėsmingai užgroja seniukas Ennio Morricone. Aš stoviu vienas vidury nusiaubtos salės, blogiukų stirtos sukritusios aplink ant grindų, po prekystalių virpa susigūžęs žilas kinietis krautuvininkas. O visą ko fone tolydžio garsėjančios instrumentinės smuiko partijos, įtemptais nervais ima griežti aukštos rėžiančios natos... Ir tada vienu metu prasiveria išsyk trejos durys: slapto sandėlio, kuriame veisiami kvaituliniai kininiai grybai; dar slaptesnio seifo užmaskuoto po vado Mao paveiklsu; šaldytuvo, kuriame laikomi šaldyti mėsiniai šunes, beždžionių kepenėlės ir pikčiausių kobrų file. Staiga visos trys varčios tarsi viena pasislenka dar per sprindį ir už jų lyg sutarusios sykiu pasirodo trys galvos!!!

Nematomas orkestras nutyla, nelygu jam diriguojantis Ennio būtų pakirstas orinio šautuvo kulkos. Stambiame ekrano plane man nuo kaktos ritasi vienišas prakaito lašas. Įtampa auga, dabar už kadro girdėti tik liūdnas skudučio švilpimas sklindantis tartum vienišas vėjas laukinėje prerijoje ir pranašaujantis žūtbūtinį mūšį.  

Po sekundės pasigirsta klaikus senų vyrių kniaukimas. Visos trys durys plačiai atsiveria. Širdis man nusirita į užkulnius, oda pašiurpsta, užledėja smegenys ir snargliai nosiaryklėje. Nelyginant trys mirties apaštalai į mane dabar žvelgia baisieji Trinukai: negailestingas samurajus Bekiaušis Cukrus, nuožmūsis Gogis Trumpakelnis ir žinoma pats baisiausias jų tarpe Baisusis Baisusis Baisusis Kretinas - triskart baisesnis už anuodu baisūnus!

Ir štai aš jau matau kardus traukiamus iš makštų, girdžiu trumpą, bet iškalbingą plieno žvangėjimą, ir su kievienu jo žvangtelėjimu vaizdas lyg veidrodyje padalijama į tris kreivai nurėžtas duženas, kiekvienoje veidrodinėje šukėje žybteli siaurai primerktos kilerio akys, visos trys poros vyzdžių dabar žvelgia nelygu viena...  

Tik staiga visas trejetas vienu sykiu metasi pirmyn skrosdami kiaurai vitrinas ir stelažus ir triuškindami viską savo kelyje. Tačiau paskutiniu momentu aš nubundu iš kaustančio ledinio letargo ir žingteliu pusę žingsnio atatupstas. Tuo pat metu Baisieji Trinukai padaro dideles akis, kaip sako pas vokiečius, bet jau vėlu baisėtis, triguba nuostaba tetrunka pusę akimirkos ir jie kuo šiurpiausiai susidaužia kaktomis, visomis trimis tarsi viena, ir iškrinta į tris skirtingas puses, tartum vienu skausmingu atodūsiu prasiskleidę lotoso žiedlapiai. Tuomet atsipeikėja senolis Ennio, o gal net patsai Vagneris prisikelia iš Anapilio, ir uždiriguoja pašėlusią „Valkirija“ nelygu pergalės maršą.  

– Ar jaučiat šį kvapą? – sakau rodydamas į tris rudus dryžius gulinčių piktadarių kelnėse, paskui stambiu planu pažvelgiu tiesiai į kamerą: – Tai kavapas, kurio niekada ir su niekuo nesupainiosi. Taip kvepia Pergalė!  

Pakilęs vėjas nuplėšia mano marškinius (neklauskit iš kur tas vėjas, tiesiog taip reikalauja scenarijus) aš stoviu, vadinasi, nepajudinamas vidurpardės, visas blizgantis ir raumenuotas, ant galvos dešimtgalonė konfederatų skrybelė, aplinkui rūksta dūmai, kur-ne-kur rusena ugnies židiniai, žodžiu, visiškas chaosas...  

Ir čia į sceną išbėga gražuolė kiniečio krautuvininko dukra (savaime aišku, ją vaidina Angelina Jolie plastiškai pasiaurintais akių vokais ir kukliai surištomis juodomis kasomis). Kai ji pamato kas įvykę, surinka nesavu balsu, nualpsta ir krenta tiesiai į mano ištiestą glėbį...  

Griaudėja patriotinis maršas, fone plevėsuoja vėliavos, režisierius užrinka „nufilmuota“ pakeldamas nykštį aukštyn.   

Šlovė ir ovacijos!

Leidžiasi uždanga.