Rašyk
Eilės (72530)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10392)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 383 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter




Damastas
Damastas
autoriaus id: 38121
 
Recenzijos
Recenzijų nėra...
Autorius įvykiuose nieko nepublikavo...
Rašytojų aprašymų nėra...
Faktai
Lankėsi: 2019-12-05 14:44
Rašykas nuo: 2009-05-20 16:18
Paliko komentarų: 1209
Mėgstamiausiuose: 1
 
Vidurnaktis. Ištuštintas jau ne vienas butelis konjako. Oskaras Šindleris dikutuoja su koncentracijos stovyklos viršininku Amonu Giotu. Verslo žmogus mėgina įtikinti esesininką, jog tikroji jėga slypi ne despotiškame žiaurume, o galioje suteikti malonę.

– Jūs baisus žmogus, Oskarai, – nusijuokia karininkas. – Jūs suteikiat jiems viltį.



Kitą rytą, valydamas vonios kambarį, pralieja pamazgas patarnaujantis žydų berniukas. Plyksteli pagiringos viršininko akys. Bet tuojau prigęsta.

– Eik, – pasako jis. – Aš tave paleidžiu.

Nublyškęs vaikas, paknopstomis išsmunka pro duris, o likęs vienas, Amonas Giotas atsistoja priešais veidrodį ir mosteli ranka:

– Aš tave paleidžiu, – ištaria oriai ir pakartoja dar kelis sykius.

Staiga veidas persimaino. Jis įdėmiai nužvelgia iškeltos rankos pirštus. Kažkas jam nepatinka išpuoselėtoje plaštakoje. Dantimis atgnybęs nago odelę, apžiūri ir vėl. Tačiau žvilgsnis dar labiau apsiniaukia…

Pro atviras balkono duris plaikstosi užuolaidos. Nuo kalvos, ant kurios stūkso ištaiginga vila, matyti koncentracijos stovyklos panorama.

Amonas Giotas nusikabina šautuvą nuo sienos. Užtaiso. Tuomet išeina į balkoną, priglaudžia buožę prie peties ir stebi teritoriją per optinio taikiklio vamzdį. Galų gale atranda berniūkštį skubantį į savo baraką. Kurį laiką seka mažą linguojantį siluetą gerokai per dideliu kalinio švarku. Tada pykšteli ir pakloja vaiką ant žemės.

Stovykloje kyla sumaištis. Siaubo iškreipti dirbančiųjų veidai atsigręžia į kalvą. Jie negali bėgti. Jie neturi kur bėgti. Iš aukštybių pykštelį dar kartą. Parkrinta tranšėją kasanti darbininkė…

Demonas pasirąžo balkone, nusižiovauja, liūdnai nužvelgdamas bundančią dieną. Paskui jis žengia į kambarį, pertraukia šautuvo spyną ir, nutaikęs vamzdį, spragteli tuščia apkaba. Iš kambario gilumos beveik sykiu atskrieja klyksmas ir paleista pagalvė.

– Amonai, kad tave kur! - užrinka pataluose įsikuitusi mergšė. – Na tavo ir pokštai!


Žinutės
Žinutes rašyti gali tik prisijungę vartotojai.
myhighwayismyway
Labai ačiū už peržiūras ir pataisymą! Labai naudinga! :))
2019-12-05 21:29
 
Erla
Draugs  Damastai,  dėkui už dėmesius. Laukiu pagalbos iš tavęs ir p. Prano.
2019-12-05 21:27
 
Pranas
Ačiū, Damastai. Labai. Gal kada pasakysiu ir kodėl  čia atsiradęs „Labai“. Tačiau kol kas jį dar pačiam reikia suvokti. Jis irgi iš  vidaus, iš Vidinio..
2019-12-04 04:29
 
Ši dalis yra eksperimentinė, todėl čia matoma nedaug informacijos.

Matoma tik svetainės rėmėjams.. Plačiau...