Vasarėlė '09

Šios vasaros, greičiausiai, net neprisiminsiu. Krušausi nuo šešių ryto iki vėlaus vakaro. Vis ta sumauta krizė.
Pas mus vėsu, matote, šiaurinė pusė. O žmonės ateina sušilę, trumpom rankovėm, įdegę saulėje, tarsi tik tik iš kurortų. Tik šypsosi dažniausiai nelinksmai ir skaldo rūgščius nūdienos pokštus.
Vienintelis langas yra už manęs, norint įbest pavargusį žvilgsnį į tolius, reikia pasisukti šimcaštuom laipsniu kampu, palikti už nugaros netylantį triukšmą ir mintimis pakilti virš neaprėpiamo, mus supančių skardinių angarų metropolio.
Pervargęs protas lengvai pasiduoda pagundoms, mielai patiki pro šalį plaukiančiais nepasiekiamų eldoradų miražais. Akimirkai pasidaro taip lengva ir džiugu bent už tuos, kurie gyvena TEN,  kur mūsų nėra; kur, net sutemus dega laužai, sklinda užburiantis tamburinų gausmas, o akis ir sielą džiugina juodo it anglis berniukščio čiabuvio šokis. Ten, ramioje jūroje, tarsi šimtai tūkstančių niekieno perlų, atsispindi žvaigždžių miriadai, o tarp jų mėnulio nušviestame take supasi vieniša žvejo valtelė...
Tačiau ir mums dar liko keletas gražių vakarų. Juos visuomet pastebi tik tuomet, kai jie ima beviltiškai trumpėti ir vėsti. Nesunku užsikrėsti visai nepatriotinėm nuotaikom ir stebint perdėm greitą saulėlydį imti postringaut apie tolimus kraštus, kur visuomet šilta ir maistas auga visai šalia, pasiekiamas rankomis; kur nereikia žieminio apavo, o dyzeliniai automobiliai kas rytą užsiveda skalndžiai ir niekas nesuka sau galvos dėl namo sienų šiluminės varžos koeficiento.
Tęsiant apie miražus, mano piniginėje, nors ir nešvilpia vėjas, visuomet guli loterijos bilietas ir aš šiek tiek pykstu ant savęs tą savaitę, kai užmirštu jį įsigyti. Kaskart rezultatas būna maždaug tas pats, tiesa, su nedidėlėm variacijom, kurias laikau garbe tuoj pat iššvaistyti, kaip lengvas, o vadinasi ir neitin deramas pajamas. Kas savaitę, už porą litų nusiperku sau nedidelį šilumos užtaisą ir keletą kadrų seniai neišsipildančios svajonės: monitoriaus užsklandoje staiga atgyja žydri Karibų jūros peizažai, sušvinta saulė visuomet giedroje padangėje, o ilgi palmių kamienai palinksta ir sultingais lapais siekia auksiniu palūdimiu palengva besiritančias vilnis.
Tos šilumos užteka lygiai septynioms dienoms, tačiau jos nėra perdaug ir visų aplink neapdalinsi, tegu tik pačiam užteks laikytis ant kojų ir dar šiek tiek parnešti tiems, kurie jos laukia ir be jokių derybų atiduoda savąją, nelygiaverčiu ir dažnai nuostolingu jiems barteriu.
Taip norisi prisiekti sau tyliai, kad kitą vasarą, galų gale, turėsim  tikras atostogas, galbūt netgi ten, kur šilta ir visuomet užtikrintos prognozės. Sunku nepadaryt tokios kvailystės, kuomet kantrybė nėra stiprioji pusė, o gyvenimas, kaip ir ta vasara, ims ir praslys pro šalį nejučiom.
Mes puikiai žinom, kaip stebėtinai daug gali padaryti ir iškęsti, tam, kad galėtum ramiai sau nieko neveikti, o dar geriau nutuokiam, kad lengviau turėti vilti, nes priesaikos ir pažadai ilgainiui pasidaro pavojingi, ima slėgti vietoj to, kad keltu lengvais sparnais virš kasdienybės, virš dulkino sandėlio, virš rūdijančio angarų miesto ir  kaitroje garuojančių juodo bitumo stogų jūros.
Bet mes juk apie vasarą, kuri greičiausiai  nebuvo bloga - tokia, kaip ir visos vasaros, tik aš jos beveik nepastebėjau.
Visa laimė, kad mūsų betoniniame kieme yra, kokie trys „kvadratai“ pievos, nes tai, numanau, labai kelia nekilnojamo turto vertę. Nepatikėsit, bet naktimis pro atvirą langą iš ten gali girdėti svirplius, o keletą kartų, mane pažadino triukšminga žoliapjovė. Neužilgo užuosdavau pjautą žolę, o vėliau, iš lauko, dar kurį laiką kvepėdavo šienu.