Rašyk
Eilės (75847)
Fantastika (2219)
Esė (1522)
Proza (10681)
Vaikams (2573)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2020-12-10 22:23
Damastas

true death of hi_story?

Kartą diskutuojant, išgirdau, kad atitinkamai užprogramuotas kompas pagal jam užduotus parametrus parašo istorijas, ir netgi konkrečius apsakymus. Ne šiaip kokią "poeziją", kur daug visokios miglos ir vėjų, ir nė pats velnias neatskirtų pelų nuo grūdų, nuodėgulių nuo aukso, deguto šaukšto nuo medaus statinės, na ir taip toliau, galėčiau tęsti ir tęsti, ir netgi rimuotai, jeigu kas labai paprašytų, bet poeziją šiuokart palikim ramybėj... Ne, kalba ėjo apie kokybišką, gilią, prasmingą prozą, apie įtikinamus personažus, jų išgyvenimus ir jausmus. Ir štai tuomet pagalvojau, kad dabar jau tikrai VISKAS. Visi lig šiol žmogaus sukurti naratyvai nebetenka prasmės. Pats rašymas nebetenka prasmės. Skaitymas nebetenka prasmės.
Žinoma, aš pasidomėjau, kur galima būtų pasiskaityti. Pradžioje išgirdau kažkokį aptakų atsakymą "gal tas, gal anas žurnalas spausdino..." Bet paskui aš nugalėjau savo smalsumą. O kam? 
2020-12-01 22:17
Damastas

E i l i š k u m a s

Kiek esu skaitęs iš tiesų pripažintas eiles, nejučia prieinu išvadą, kad gera poezija geba suprantama kalba papasokoti apie Nepaprastą. Kitaip sakant, paprastais žodžiais kalba apie sudėtingus dalykus, ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Tokia poezija vienu metu paliečia ir širdį, ir protą, jai svetima pamaivystė, bet koks įmantravimas ar tuščias žongliravimas žodžiais.
2020-10-03 14:38
Damastas

Back to 90's

Važiuojant iš miesto mano playlist'e griaudėjo senoji Metallica, primindama kažin kokius laikus, tarsi keistą sapną...
Pasukęs į žvyrkelį, išvydau būrelį vaikų, parbėgančių nuo statybvietės netoliese. Jie nešėsi pagaikščius, putplasčio gabalus ir polietileno skiautes. Vat čia tai geras, vat čia tai geras, nei vienoje rankutėje nebuvo jokio telefono.
2020-08-12 15:15
Damastas

Pasivogiau

порой мой кот меня за дерево считает
порой как кажется мне - просто за матрац
он смотрит на меня как на пустое место
в другой раз глаз не сводит битый час...
2020-07-19 10:09
Damastas

Atverimas

Šiąnakt sapnavau, kad chatinau su D..dievu ir jis netyčia atvėrė man visų jūsų bylas su vardais pavardėmis adresais ir fotkėmis iš feisbuko. Prisijuokiau, patikėkit, net balsu ir pro miegus, bet saugojusi dar nepabusti ir kad dievas nesusektų anksčiau laiko.
Keista, tik čikurakas maloniai nustebino – panašus į patrulį Milisandrą tam sapne buvo.

2019-12-12 22:54
Damastas

Apie tai, kaip Mikė atėjo į svečius ir paskui niekaip negalėjo ištrūkti

Jeigu ateinate į svečius nešinas plyta perrišta kaspinu, būkite pasiruošęs, kad šitas patiekalas ir bus papjaustytas jums ant stalo.
2019-07-31 22:06
Damastas

Pokštai

Vidurnaktis. Ištuštintas jau ne vienas butelis konjako. Oskaras Šindleris dikutuoja su koncentracijos stovyklos viršininku Amonu Giotu. Verslo žmogus mėgina įtikinti esesininką, jog tikroji jėga slypi ne despotiškame žiaurume, o galioje suteikti malonę.

– Jūs baisus žmogus, Oskarai, – nusijuokia karininkas. – Jūs suteikiat jiems viltį.



Kitą rytą, valydamas vonios kambarį, pralieja pamazgas patarnaujantis žydų berniukas. Plyksteli pagiringos viršininko akys. Bet tuojau prigęsta.

– Eik, – pasako jis. – Aš tave paleidžiu.

Nublyškęs vaikas, paknopstomis išsmunka pro duris, o likęs vienas, Amonas Giotas atsistoja priešais veidrodį ir mosteli ranka:

– Aš tave paleidžiu, – ištaria oriai ir pakartoja dar kelis sykius.

Staiga veidas persimaino. Jis įdėmiai nužvelgia iškeltos rankos pirštus. Kažkas jam nepatinka išpuoselėtoje plaštakoje. Dantimis atgnybęs nago odelę, apžiūri ir vėl. Tačiau žvilgsnis dar labiau apsiniaukia…

Pro atviras balkono duris plaikstosi užuolaidos. Nuo kalvos, ant kurios stūkso ištaiginga vila, matyti koncentracijos stovyklos panorama.

Amonas Giotas nusikabina šautuvą nuo sienos. Užtaiso. Tuomet išeina į balkoną, priglaudžia buožę prie peties ir stebi teritoriją per optinio taikiklio vamzdį. Galų gale atranda berniūkštį skubantį į savo baraką. Kurį laiką seka mažą linguojantį siluetą gerokai per dideliu kalinio švarku. Tada pykšteli ir pakloja vaiką ant žemės.

Stovykloje kyla sumaištis. Siaubo iškreipti dirbančiųjų veidai atsigręžia į kalvą. Jie negali bėgti. Jie neturi kur bėgti. Iš aukštybių pykštelį dar kartą. Parkrinta tranšėją kasanti darbininkė…

Demonas pasirąžo balkone, nusižiovauja, liūdnai nužvelgdamas bundančią dieną. Paskui jis žengia į kambarį, pertraukia šautuvo spyną ir, nutaikęs vamzdį, spragteli tuščia apkaba. Iš kambario gilumos beveik sykiu atskrieja klyksmas ir paleista pagalvė.

– Amonai, kad tave kur! - užrinka pataluose įsikuitusi mergšė. – Na tavo ir pokštai!
2019-03-05 23:12
Damastas

Atostogų įspūdžiai

Prie gretimo stalelio atsisėdo du jauni vyrai. Kiek stambesnis plikis visais savo judesiais ir povyzą spinduliavo neabejotiną pranašumą, vis aiškindamas tam kitam, ką anas turi daryti.

Ką ten darai? Ką skrolini? Tu čia ar kur? Padėk tą savo telefoną...

Ir taip toliau.

Vyrukas priešais nejaukiai šyptelėjo tarsi į niekur. Jis iš lėto apžvelgė vakarėjantį paplūdimį, tačiau žvilgsnis neramiai klaidžiojo lyg ko ieškodamas. Prie stalelio įsivyravo tyla. Rubuilis papsėjo užsisakytą kaljaną, lingavo apvalainą galvą ir mušė delnu į taktą atsklindančiai muzikai.

Netrukus jam pabodo. Jis pasiekė savo mobilųjį. Pavartė rankose. Surinkęs numerį, kantriai laukė atsiliepiant. Kalbėjo labai ilgai ir garsiai, daug sykių kartojo tą patį, be perstojo tikslindamas, vis kažką nurodydamas. Dešimtą vakaro, tykiai ošiant Viduržemio jūrai, jis atkakliai dėstė, jog būtinai reikia išrašyti sąskaitą „už mechanizatorių“ – kalbėjo sau įprastoje tonacijoje, lyg aiškintų nenuovokiam vaikui arba nevispročiui.

Pasibaigus pokalbiui, prie stalo ir vėl stojo tyla. Abu vyrai patylom rūkė, kartkartėm apsidairydami į skirtingas puses. Lengvas vėjas nešiojo iškvepiamus dūmus, jie sukosi melsvais vingiais ir sklaidėsi palmių lapuose.

Pagaliau atgužėjo vaikai ir jų mamos. Vyresnioji moteris perdavė plikiui užsnūdusią ant rankų mergytę, ir pati prisėdo šalia. Tuomet prie stalo guviai stryktelėjo simpatinga blondinė, pareikšdama taip pat norinti kaljano. Kupina gyvybės ir laisvės, ji nejuto vyrus varžančių saitų. Tokia gražuolė negalėjo nepatikti viršininkėliui, ir galbūt visas jų sambūris laikėsi draugėje vien dėka slaptos simpatijos, apie kurią niekas neįtarė.

– Ak, kokios atostogos! – šūktelėjo, gražiomis lūpomis išpūsdama debesėlį.

Staiga ji spragtelėjo pirštais, šelmiškai pamerkė visiems prie stalo ir čiačios žingsniu nulingavo link baro.

Tuo metu užstalė atgijo nuo vaikiško šurmulio. Plikis bosiuku bambėjo vyresniesiems nurodymus, bandydamas juos susodint ir nuramdyt. Tačiau niekas neklausė. Gavę ledų, vaikai triukšmingai čiauškėjo pasakodami nesibaigiančius įspūdžius. Tuojau pravirko pažadinta mažylė. Bet verksmas nurimo sugrąžinus ją motinai.

To antro vyruko beveik nebuvo girdėti. Jis visą laiką santūriai šypsojo, bet žvilgsnis atrodė paklydęs. Netrukus gražioji šviesiaplaukė jo žmona atnešė padėklą nukrautą įvairiais gėrimais.

– Atostogos! – ją pasitiko džiugūs šūksniai.

Visi atrodė tokie laimingi.

2019-01-02 23:10
Damastas

Aš pažinojau Edgarą*

Skambino Genadijus iš “Polinstos”. Kaip visuomet klausinėjo kainų. Jis nebuvo pratęs naudotis elektroniniu, o šįsyk klausimai niekaip nesibaigė. Paskutinę poziciją diktavau kiek suirzęs, ir priminiau, kad tokį sąrašą visuomet patogiau atsiųsti paštu. Tarsi neišgirdęs, jis kažką pasitikslino, ir man atsakius, uždavė dar vieną klausimą:

-O tu, Andriau, žinai, kad Edgaras žuvo?

-Kaip kaip?

-Edgaras žuvo, - pakartojo netvirtu balsu. - Trisdešimtą dieną.

Be jokių sumautų beletristikų mane nukrėtė pagaugai. Tuomet išgirdau save klausiant:

-O kaip?

-Prispaudė kabina… išgelbėti nebespėjo...

-Eina sau, - tik tiek sugebėjau išspausti. - Eina sau…

Genadijus atsisveikino ir padėjo ragelį. Pasijutau nei šiaip, nei taip. Viskas aplinkui tarsi nutolo. Garsai ir visa aplinka atrodė netikri mano spengiančioje tyloje.

Paleidęs klientą, į mane atsisuko Rolikas.

-Ei, kas ten tokio?

-Edgaras žuvo.

-Koks Edgaras?

-Edgariukas. “Polinstos”.

-Edgariukas? - Roliko akys susitiklėjo.

-Edgariukas.

-Eik tu nachui… Eik tu nachui…

Po beveik valandos paskambinau pats.

-Genadijau…  ar jau laidojot? - paklausiau be įžangų. Nė velnio neišmanau kaip ir ką kalbėti tokioj situacijoj, bet jaučiau, kad turiu paskambinti.

-Taip, jau palaidojom, - išgirdau atsakymą.

Mintyse rinkau žodžius, kad nepripaistyt nesąmonių.

-Užuojauta jums, Genadijau. Perduokite ir Polinai…

-Polina girdi. Ji šalia - mašinoj.

Patylėjau, bet ragelyje išgirdau tik įjungto garsiakalbio foną. Tada sunkų vyrišką atodūsį.

-Ačiū, Andriau. Ačiū.

-Stiprybės jums.

Ir vėl nutilau. Kažkaip reikėjo užbaigti pokalbį. Paskiau negarsiai "iki" ir, išlaikęs pauzę, padėjau ragelį. Turbūt derėjo išreikšti užuojautą nuo viso kolektyvo. Bet, ką čia dabar supaisysi...

Vėliau reikės paklausti, kur palaidojo. Kad ir kiek nedaug bičiuliavomės, vis dėlto jų šeimą pažinojau geriausiai iš mūsų. Prisiminiau, kaip Edgaras, dar neturėdamas aštuoniolikos, pradėjo dirbti tėvų įmonėje. O dabar girdėjau, kaip lūžo Genadijaus balsas atsisveikinant. Polina viską girdėjo, bet nepratarė nė žodžio. Mano atminty, energingam ir nuolat besišypsančiam jų sūnui, nebuvo nė trisdešimties.

___________

*Beveik visi vardai pakeisti.

2018-11-22 22:19
Damastas

Metahedonistinis

-Gelbėkit mane, gelbėkit, - šnabžda egzistencializmo žmogus. Iš abiejų pusių jam bedugnės, po kojomis praraja. Štai jis svyruoja ant beždžionių tilto, mostaguoja rankomis supamas vėjo. Jis virpčioja laikydamas trapią pusiausvyrą, keliai palinkę, o akys apvalios, pasiutusiais šuoliais jam skrieja vaizdo dienoraščiai.

-Gelbėkit mane, gelbėkit, - nebyliai šaukia egzistencialistas, tačiau išgirdęs artėjant balsus kelia drebantį smakrą, vargiai balansuodamas atsitiesia ir išdidus kepurnėjasi tolyn, į priešingą pusę.

-Gelbėkit mane, gelbėkit…

O apačioje, žemupiu atbėgę berniūkščiai krykšdami sušoka į vandenį, taškosi, prunkščia, krečia šunybes, žvingauja be jokios paliovos.

-Gelbėkit, gelbėkit! - užrinka vienas padauža atsitūpęs vandenyje. Visaip mataruodamas rankomis, jis vaizduoja beviltiškai skęstantį.

- Ša, tu rūpužoke! - pro meldus iškiša galvą įraudęs meškeriotojas.

Bet vaikiščiai leipsta juoku, sukioja pirštu smilkinius, rodo kas liežuvį, kas “nosį” - kiekvienas vis kaip gudriau senį pašiepdamas.

Anas piktai nusispjauna grūmodamas kaulėtu kumščiu.

- Vat bus bėda - neprisikviesit!

Nuo kalvos čiauškėdamas nusileidžia kaimo merginų būrelis ir sutūpia pievelėje prie vandens. Joms įkandin atskuba įdegę jauni šienpjoviai po darbų. Bernai linksmai šūkčioja, švilpiniuoja kas sau. Aidi skambus mergiškas juokas abiejuos krantuos.

Vakarėjant į maudyklą ima rinktis priemiesčio gyventojai: vieniši keistuoliai ir smalsūs senukai,  maudynių mylėtojai ir atostogautojai, triukšmingas jaunimas ir šeimynos nešinos krepšiais, savais vaikais, jų žaislais, plaukmenimis, skėčiais nuo saulės ir begalėmis kitų rakandų. Paplūdimy įsigali gyvas šurmulys globojamas ramaus saulėlydžio ir vandens mirgulių...

Kai už kalvų jau pasislepia saulė, maudykla ištuštėja. Pasigirsta vangus žuveliokų pliaukšėjimas ir išdžiūvusių meldų šiuravimas vienas į kitą. Pakilęs vakaro vėjas atneša vėsą, o tada girgždančio tilto dejones ir kažin kokius kuždesius tarytum tolimą pagalbos šauksmą iš juodo dangaus be žvaigždžių.

Nuo kranto pakyla žmogysta, atsikrenkščia ir nuspjauna.

-Tai pašlemėkas, visą žuvį išbaidė.

Sušnara ajerai. Tolsta raišuojantys žingsniai.

Viršum vandens tyku tyku...

Ir tuomet atsklinda palaimingas knarkimas nuo tilto.


1 2
[iš viso: 11]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą