Rašyk
Eilės (71995)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10302)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 263 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





2019-03-05 23:12
Damastas

Atostogų įspūdžiai

Prie gretimo stalelio atsisėdo du jauni vyrai. Kiek stambesnis plikis visais savo judesiais ir povyzą spinduliavo neabejotiną pranašumą, vis aiškindamas tam kitam, ką anas turi daryti.

Ką ten darai? Ką skrolini? Tu čia ar kur? Padėk tą savo telefoną...

Ir taip toliau.

Vyrukas priešais nejaukiai šyptelėjo tarsi į niekur. Jis iš lėto apžvelgė vakarėjantį paplūdimį, tačiau žvilgsnis neramiai klaidžiojo lyg ko ieškodamas. Prie stalelio įsivyravo tyla. Rubuilis papsėjo užsisakytą kaljaną, lingavo apvalainą galvą ir mušė delnu į taktą atsklindančiai muzikai.

Netrukus jam pabodo. Jis pasiekė savo mobilųjį. Pavartė rankose. Surinkęs numerį, kantriai laukė atsiliepiant. Kalbėjo labai ilgai ir garsiai, daug sykių kartojo tą patį, be perstojo tikslindamas, vis kažką nurodydamas. Dešimtą vakaro, tykiai ošiant Viduržemio jūrai, jis atkakliai dėstė, jog būtinai reikia išrašyti sąskaitą „už mechanizatorių“ – kalbėjo sau įprastoje tonacijoje, lyg aiškintų nenuovokiam vaikui arba nevispročiui.

Pasibaigus pokalbiui, prie stalo ir vėl stojo tyla. Abu vyrai patylom rūkė, kartkartėm apsidairydami į skirtingas puses. Lengvas vėjas nešiojo iškvepiamus dūmus, jie sukosi melsvais vingiais ir sklaidėsi palmių lapuose.

Pagaliau atgužėjo vaikai ir jų mamos. Vyresnioji moteris perdavė plikiui užsnūdusią ant rankų mergytę, ir pati prisėdo šalia. Tuomet prie stalo guviai stryktelėjo simpatinga blondinė, pareikšdama taip pat norinti kaljano. Kupina gyvybės ir laisvės, ji nejuto vyrus varžančių saitų. Tokia gražuolė negalėjo nepatikti viršininkėliui, ir galbūt visas jų sambūris laikėsi draugėje vien dėka slaptos simpatijos, apie kurią niekas neįtarė.

– Ak, kokios atostogos! – šūktelėjo, gražiomis lūpomis išpūsdama debesėlį.

Staiga ji spragtelėjo pirštais, šelmiškai pamerkė visiems prie stalo ir čiačios žingsniu nulingavo link baro.

Tuo metu užstalė atgijo nuo vaikiško šurmulio. Plikis bosiuku bambėjo vyresniesiems nurodymus, bandydamas juos susodint ir nuramdyt. Tačiau niekas neklausė. Gavę ledų, vaikai triukšmingai čiauškėjo pasakodami nesibaigiančius įspūdžius. Tuojau pravirko pažadinta mažylė. Bet verksmas nurimo sugrąžinus ją motinai.

To antro vyruko beveik nebuvo girdėti. Jis visą laiką santūriai šypsojo, bet žvilgsnis atrodė paklydęs. Netrukus gražioji šviesiaplaukė jo žmona atnešė padėklą nukrautą įvairiais gėrimais.

– Atostogos! – ją pasitiko džiugūs šūksniai.

Visi atrodė tokie laimingi.

2019-01-02 23:10
Damastas

Aš pažinojau Edgarą*

Skambino Genadijus iš “Polinstos”. Kaip visuomet klausinėjo kainų. Jis nebuvo pratęs naudotis elektroniniu, o šįsyk klausimai niekaip nesibaigė. Paskutinę poziciją diktavau kiek suirzęs, ir priminiau, kad tokį sąrašą visuomet patogiau atsiųsti paštu. Tarsi neišgirdęs, jis kažką pasitikslino, ir man atsakius, uždavė dar vieną klausimą:

-O tu, Andriau, žinai, kad Edgaras žuvo?

-Kaip kaip?

-Edgaras žuvo, - pakartojo netvirtu balsu. - Trisdešimtą dieną.

Be jokių sumautų beletristikų mane nukrėtė pagaugai. Tuomet išgirdau save klausiant:

-O kaip?

-Prispaudė kabina… išgelbėti nebespėjo...

-Eina sau, - tik tiek sugebėjau išspausti. - Eina sau…

Genadijus atsisveikino ir padėjo ragelį. Pasijutau nei šiaip, nei taip. Viskas aplinkui tarsi nutolo. Garsai ir visa aplinka atrodė netikri mano spengiančioje tyloje.

Paleidęs klientą, į mane atsisuko Rolikas.

-Ei, kas ten tokio?

-Edgaras žuvo.

-Koks Edgaras?

-Edgariukas. “Polinstos”.

-Edgariukas? - Roliko akys susitiklėjo.

-Edgariukas.

-Eik tu nachui… Eik tu nachui…

Po beveik valandos paskambinau pats.

-Genadijau…  ar jau laidojot? - paklausiau be įžangų. Nė velnio neišmanau kaip ir ką kalbėti tokioj situacijoj, bet jaučiau, kad turiu paskambinti.

-Taip, jau palaidojom, - išgirdau atsakymą.

Mintyse rinkau žodžius, kad nepripaistyt nesąmonių.

-Užuojauta jums, Genadijau. Perduokite ir Polinai…

-Polina girdi. Ji šalia - mašinoj.

Patylėjau, bet ragelyje išgirdau tik įjungto garsiakalbio foną. Tada sunkų vyrišką atodūsį.

-Ačiū, Andriau. Ačiū.

-Stiprybės jums.

Ir vėl nutilau. Kažkaip reikėjo užbaigti pokalbį. Paskiau negarsiai "iki" ir, išlaikęs pauzę, padėjau ragelį. Turbūt derėjo išreikšti užuojautą nuo viso kolektyvo. Bet, ką čia dabar supaisysi...

Vėliau reikės paklausti, kur palaidojo. Kad ir kiek nedaug bičiuliavomės, vis dėlto jų šeimą pažinojau geriausiai iš mūsų. Prisiminiau, kaip Edgaras, dar neturėdamas aštuoniolikos, pradėjo dirbti tėvų įmonėje. O dabar girdėjau, kaip lūžo Genadijaus balsas atsisveikinant. Polina viską girdėjo, bet nepratarė nė žodžio. Mano atminty, energingam ir nuolat besišypsančiam jų sūnui, nebuvo nė trisdešimties.

___________

*Beveik visi vardai pakeisti.

2018-11-22 22:19
Damastas

Metahedonistinis

-Gelbėkit mane, gelbėkit, - šnabžda egzistencializmo žmogus. Iš abiejų pusių jam bedugnės, po kojomis praraja. Štai jis svyruoja ant beždžionių tilto, mostaguoja rankomis supamas vėjo. Jis virpčioja laikydamas trapią pusiausvyrą, keliai palinkę, o akys apvalios, pasiutusiais šuoliais jam skrieja vaizdo dienoraščiai.

-Gelbėkit mane, gelbėkit, - nebyliai šaukia egzistencialistas, tačiau išgirdęs artėjant balsus kelia drebantį smakrą, vargiai balansuodamas atsitiesia ir išdidus kepurnėjasi tolyn, į priešingą pusę.

-Gelbėkit mane, gelbėkit…

O apačioje, žemupiu atbėgę berniūkščiai krykšdami sušoka į vandenį, taškosi, prunkščia, krečia šunybes, žvingauja be jokios paliovos.

-Gelbėkit, gelbėkit! - užrinka vienas padauža atsitūpęs vandenyje. Visaip mataruodamas rankomis, jis vaizduoja beviltiškai skęstantį.

- Ša, tu rūpužoke! - pro meldus iškiša galvą įraudęs meškeriotojas.

Bet vaikiščiai leipsta juoku, sukioja pirštu smilkinius, rodo kas liežuvį, kas “nosį” - kiekvienas vis kaip gudriau senį pašiepdamas.

Anas piktai nusispjauna grūmodamas kaulėtu kumščiu.

- Vat bus bėda - neprisikviesit!

Nuo kalvos čiauškėdamas nusileidžia kaimo merginų būrelis ir sutūpia pievelėje prie vandens. Joms įkandin atskuba įdegę jauni šienpjoviai po darbų. Bernai linksmai šūkčioja, švilpiniuoja kas sau. Aidi skambus mergiškas juokas abiejuos krantuos.

Vakarėjant į maudyklą ima rinktis priemiesčio gyventojai: vieniši keistuoliai ir smalsūs senukai,  maudynių mylėtojai ir atostogautojai, triukšmingas jaunimas ir šeimynos nešinos krepšiais, savais vaikais, jų žaislais, plaukmenimis, skėčiais nuo saulės ir begalėmis kitų rakandų. Paplūdimy įsigali gyvas šurmulys globojamas ramaus saulėlydžio ir vandens mirgulių...

Kai už kalvų jau pasislepia saulė, maudykla ištuštėja. Pasigirsta vangus žuveliokų pliaukšėjimas ir išdžiūvusių meldų šiuravimas vienas į kitą. Pakilęs vakaro vėjas atneša vėsą, o tada girgždančio tilto dejones ir kažin kokius kuždesius tarytum tolimą pagalbos šauksmą iš juodo dangaus be žvaigždžių.

Nuo kranto pakyla žmogysta, atsikrenkščia ir nuspjauna.

-Tai pašlemėkas, visą žuvį išbaidė.

Sušnara ajerai. Tolsta raišuojantys žingsniai.

Viršum vandens tyku tyku...

Ir tuomet atsklinda palaimingas knarkimas nuo tilto.
2018-10-21 22:32
Damastas

Baltas lapas

-
    Ir štai aš atsisėdu prie balto gražaus popieriaus lapo, rankoje naujas parkeris, ant stalo garuoja kava. Namuose tyla bei ramybė. Visi išvykę ir sugrįš labai negreitai, tiesą sakant, ne šiandien ir ne rytoj.

    Taigi, priešais mane švarus popieriaus lapas, o galva pramušta šimtais, ne - tūkstančiais šurmulingų minčių! Ir toks nekantrumas rankoje laikančioje rašiklį, toks nenumaldomas virpulys viduje, regis, vos palietus baltą paviršių, plunksna akimirksniu priraitys visą puslapį, paskui dar vieną ir dar; netrukus balti lapai virs stirtomis užpildytų rankraščių, ranka pati vedžios tolyn bėgančias eilutes ir pastraipas, o vaizduotės pokštai nepaliaujamai gins vienas kitą, tik spėk gaudyti vinguriuojančias uodegas ir spausti laisvais pirštais prie stalo. Bet žiū jau pirštų negana, o mintys tarsi neklaužadų šunyčių ruja vis lipa viršum kitų, zuja, brukasi, taikos išstumti silpnesnįjį. Laikau jau pilnomis saujomis, jie visi man brangūs ir vienodai mieli - štai apspinta būriu, lyžčioja plaštakas, kanda žaisdami, urzgia vėl primygus jiems uodegas...

    Už lango niaukiasi ir pamažu ima krapnoti. Pats tas oras, pagalvoju, svajingai atsilošdamas krėsle: tik aš, baltas lapas ir ataušus kava. Ir kažin kur pradingęs rašiklis. Jo niekur nėra. Matyt, šunes nujojo, juokiuosi, ir atrodo, kad šiandien man viskas paeis. Bet ir šunyčių jau nebėra.

    Apsidairau, tarsi nubudęs. Kambario prieblandoje markstosi pavargusios akys, šypsena tįsta, perbalę pirštai spaudžia krėslo kraštus.

    Temsta.

    Ant stalo baltas gražus popieriaus lapas.
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą