Rašai ir rašai apie rašymą, vis anuos gogel mogelius, užuot iš tikrųjų rašęs.

tikėjausi daugiau netradicinių sprendimų

Užeini, ir nėr ką paskaityti - vienos eilės...

Žinai, man sveikiausia salotos su krevėtėmis. Galėčiau pasidalinti receptu arba pats paruošti. Merginoms patinka matyti mane besisukantį virtuvėje. Visuomet turiu gero langedoko butelį tokiam atvejui, arba baltojo malboro šaldytuve. O pusryčiam moku iškepti kiaušinienę penkiais skirtingais būdais. Iki to momento viskas klojasi kaip iš pypkės.

Kartą diskutuojant, išgirdau, kad atitinkamai užprogramuotas kompas pagal jam užduotus parametrus parašo istorijas, ir netgi konkrečius apsakymus. Ne šiaip kokią "poeziją", kur daug visokios miglos ir vėjų, ir nė pats velnias neatskirtų pelų nuo grūdų, nuodėgulių nuo aukso, deguto šaukšto nuo medaus statinės, na ir taip toliau, galėčiau tęsti ir tęsti, ir netgi rimuotai, jeigu kas labai paprašytų, bet poeziją šiuokart palikim ramybėj... Ne, kalba ėjo apie kokybišką, gilią, prasmingą prozą, apie įtikinamus personažus, jų išgyvenimus ir jausmus. Ir štai tuomet pagalvojau, kad dabar jau tikrai VISKAS. Visi lig šiol žmogaus sukurti naratyvai nebetenka prasmės. Pats rašymas nebetenka prasmės. Skaitymas nebetenka prasmės.
Žinoma, aš pasidomėjau, kur galima būtų pasiskaityti. Pradžioje išgirdau kažkokį aptakų atsakymą "gal tas, gal anas žurnalas spausdino..." Bet paskui aš nugalėjau savo smalsumą. O kam? 

Kiek esu skaitęs iš tiesų pripažintas eiles, nejučia prieinu išvadą, kad gera poezija geba suprantama kalba papasokoti apie Nepaprastą. Kitaip sakant, paprastais žodžiais kalba apie sudėtingus dalykus, ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Tokia poezija vienu metu paliečia ir širdį, ir protą, jai svetima pamaivystė, bet koks įmantravimas ar tuščias žongliravimas žodžiais.

Važiuojant iš miesto mano playlist'e griaudėjo senoji Metallica, primindama kažin kokius laikus, tarsi keistą sapną...
Pasukęs į žvyrkelį, išvydau būrelį vaikų, parbėgančių nuo statybvietės netoliese. Jie nešėsi pagaikščius, putplasčio gabalus ir polietileno skiautes. Vat čia tai geras, vat čia tai geras, nei vienoje rankutėje nebuvo jokio telefono.

порой мой кот меня за дерево считает
порой как кажется мне - просто за матрац
он смотрит на меня как на пустое место
в другой раз глаз не сводит битый час...

Jeigu ateinate į svečius nešinas plyta perrišta kaspinu, būkite pasiruošęs, kad šitas patiekalas ir bus papjaustytas jums ant stalo.