Rašyk
Eilės (71994)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10302)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 384 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Naktys čia trumpos ir neparastos, ir vos mėnuliams įsirėžus nakties tamsoje, viršum Daubos, tarsi spinduliais, tarsi įmantriais ūkanų sraigtais nutrūktgalviškai pralėkia debesys. Jau visai neužilgo Skylėtųjų Uolų viršūnės nusidažo skaisčia ryto varsa ir pabudusi diena naujai dainai žadina prisnūdusį vieversį.
O dienos čia visos saulėtos, jos bėga greitai, nepastebimos, lengvos ir nerūpestingos. Ir nebesvarbu, kas nutiko vakar ar prieš tris dienas, prieš  savaitę, mėnesį,  metus...

-Klausyk, o kas dabar viršuje, nebuvau ten ištisą amžinybę?
-Nieko.
-Nemalk šūdo, Cerbi. Kaskart dingsti tenais visai dienai.
-Ten vėjuota.
-Nagi nesilaužyk, eržile, jaučiu įsitaisei ten kokią kalę?
-Kas yra kalė?
-Kalė, na... - mašinagyvis aštriu uodegos galu pasikasė įlenktą stogą ir staiga plačiai nusišiepė: - Klausyk, nedurstyk manęs, gerai?
Šuo tik numojo savo balta, be jokios dėmelės, albinosiška letena, plačiai nusižiovavo ir patogiai išsitiesė ant savojo liepto. Tuo metu užrasojęs  įstrigusio mašinagyvio žibintas svajingai nužvelgė temstančius tolius.
-  Man regis, kad tenais vis dar yra asfalto. Galbūt, net galima užuosti degalus, ech... Nors akimirkai, nors vienam kvėptelėjimui. Ką?
-Juk sakiau - ten vėjuota.
Porčas piktai užsičiaupė apsilaupiusį priekinį dangtį ir beviltiškai suvaitojo:
-Bastaisi viršuje dienų dienom ir gali pasakyti viso labo    t e n    v ė j u o t a?
-Aha. Ir daug šiukšlių.
-Daug šiukšlių, - tarsi liūdnas aidas atkartojo Porčas. Jis mėgo pamalti liežuviu, o nelemtas šuo buvo mažakalbis, kaip reta ir mašinagyviui nieko kito neliko, tik pasakoti jam ir nakties vėjui savo begalines istorijas.
    -  O žinai, kaip gavau šitą idiotišką uodegą? – paklausė jis.
    -    Na?
- Kažkas, kažkur, kažką išrado ir tuoj pat - kartoju dar kartą - tuo pačiu istoriniu momentu Žemėje įvyko sušiktai esminis lūžis.
Porčas padarė pauzę ir reikšmingai pravėręs belanges dureles tęsė toliau: - Žmonijos istorija, kiek žinau, buvo pilna visokiausių akibrokštų, bet  šitas išradimas iškart nušlavė velniop visus genetikos, mechanikos, masturbanikos ir dar velniaižin kieno pagrindus. Jauti jėgą?
- Aha... - keturkojis įsijautęs baksnojo nosimi danguje  švytinčius mėnulius. Mašinagyvis jau prieš kurį laiką buvo išmokęs jį skaičių magijos. Porčas dosniai bėrė savo prisiminimų ir patirties grūdus į neužsėtą, tačiau dėkingą pažinojimui dirvą, idant šuo buvo velniškai imlus, tik niekados to nerodė.
Keturkojis įprato ateiti  kas vakarą ir sualaukęs tamsos susirangydavo ant senojo liepto. Žaigždės aukštame dangaus skliaute čia jam švietė kitaip, jos klabėjosi ir jau nebebuvo tokios nepasiekiamos ir svetimos. Čia jis regėjo ledines kometas keliaujančias Paukščių Takais, ir liepsnojančių meteorų audras. O kartais, nakties tyloje, nulydavo įstabiausios  žvaigždinės liūtys arba tolimosios galaktikos nusidažydavo spalvingais ir užburinčiais kosminių škvalų gaisais. Tuomet svajingose, krištolinio rubino akyse atgimdavo senos legendos, kurias mielai sekdavo plepus mašinagyvis, ir staiga sunerimęs šuo imdavo loti į dangų, ten,  kur jį šaukė kraujas ir  siaučiantys amžinai įsimylėjusio Jaučiaganio Skalikai. Kitą kartą, jis jau liūdėjo auksinių Berenikės garbanų  arba paskendęs svajose, klaidžiojo dangaus takais kartu vesdmas ir akląjį Orioną į rytus, kur kylanti saulė grąžins jam regėjimą.
- O mano šeimininkas, reiškia, buvo paleontologas, - porino mašinagyvis, - visokie  kasinėjimai, griaučiai ir panašiai. Seki apie ką aš?
- Jo-a... šimts-trim-du, šimts-trim-trys..
- Žodžiu, net ir geltonsnapiai žindukai, žinoma, prižiūrimi savo gudrių mokytojų, ėmėsi į kairę ir dešinę kryžminti virdulius su varlės buožgalviais ir atvirkščiai, ir panašiai, ir taip toliau, – inirtęs mosikavosi Porčas. - O kadangi tie mamyčiukai gausiai seilėjosi ir jiems tiesiai į mėgintuvėlius nuolat bėgo snargliai, tai gaudavosi nuostabūs dalykai.
Staiga suinkštė nutriušusios liepto sijos. Šuo stryktelėjo žemyn ir plevėsuodamas ausimis tarp aukštų,  mėnesienose pražilusių smilgų nuskuodė paskui prasklendusią naktinę plaštakę. Jiems pavymui pievos išsiuntė savo šilkines vilnis genamas švelnaus nakties vėjo. Aplinkui viskas nurimo, Dauboje pasigirdo  nedarnios svirplių sutartinės ir atokiau trūnijančių mašinagyvių murmesiai
- Durnas daiktas, - pyktėjo vienas sau paliktas Porčas ir trumpam sunerimęs pažvelgė aukštyn. Kaip ir kasnakt, tarsi apimtos šventojo Elmo ugnies aplinkinių uolų viršūnės švytėjo balzganais atšvaitais. Iš ten sklido nuodingas šnypštimas ir trūkčiojanti šviesa.
Skalikas grįžo tankiai alsuodamas ir sušilęs. Vienu šuoliu jis gracingai užšoko ant liepto ir mažumėlę pasisukiojęs, nudribo i savo pamėgtą vietą. Medinės lentos sudejavo po stipriomis, oriai sukryžiuotomis  letenomis (tarytum tos aimanos būtų kam nors rūpėję).
-  Mielas ciucikai, tavo darbas    s a u g o t  i,  o ne vaikytis plaštakes, - burbėjo Porčas, - Nors, ką čia beprisaugosi, šitoj ašarų pakalnėj. Nebent senas lūženas...
Šuo įnirtęs prunkštė ir čiaudėjo. Prie nosies jam buvo prilipęs margas, nelaimingo drugelio sparnas.
- Ot begalvis! Kam tu jas ėdi, jei neskanu?
- Su visa derama pagarba, ne tavo nosies reikalas! – atšovė keturkojis. – Jos man skaniai atrodo. Aišku?
Porčas debtelėjo vieninteliu sveiku žibintu į besimuistantį ir tankiai alsuojantį šunį.
-      Atrodo? O aš kaip atrodau - ar labiau metalinis, ar gyvas?
- Ką-a-žinau, atsiknisk.
- Va ir aš nežinau, - palingavo mašinagyvis. Nuo liepto akimirksniu atskriejo pritariantis žiovulys.
- Juokas juokais, - kiek patylėjęs atsiduso Porčas, - bet, aš tau pasakysiu - pasaulis septynmyliais šuoliais nuėjo šuniui ant uodegos ir niekas  nei nepastebėjo.
- Ką!? –baltas, it sniegas ausis pastatė skalikas.
- Nesiskeryčiok, čia tik posakis.
- Maniau, kad pasakoji apie    s  a  v  o    surūdijusią uodegą?
- Maniau, kad  jau miegi ir sapnuoji kvailas plaštakes, - atšovė Porčas.
-    Eik švilpt.
Šuo tingiai pasirąžė. Švito.
- Man metas. Tai kaip ten baigėsi tavo garbiajam pasturgaliui? 
- Pats tu pasturgalis.
-Nagi nesikarščiuok, skardinuk, dar  užkais stogas - daugiau juk nėbėra kam, - mirktelėjo skalikas ir pakilo. - Tai ką  ten iškrėtė, tas tavo botanikas?
- Paleontologas jis...
-Koks dabar skirtumas?
-Jokio, - mąsliai sutiko Porčas ir apsiblausęs jo žibintas paniro į mechaninių minčių labirintus. - Tas kretinas, vieną gražią dieną, atvilko į namus kažkokio prieštvaninio roplio draiskanų ir paklaikusiomis akimis pradėjo vapėti apie evoliuciją, tobulybę ir panašius paistalus.
- Iškrypėlis, - pasibaisėjo keturkojis.
- Juokis, juokis. Sekantį rytą pabudau su uodegą ir reptilijos žiaunomis vietoj priekinio bamperio.
Šičia šuo jau nesugebėjo susiturėti - kaip stačias nukrito ant šono ir ėmė raitytis krečiamas nevalingų konvulsijų.
- Cha cha cha – prajuko jis, - Kaip negirdėta, po velnių!
-    Eik velniop, parakeiktas kloune.
Bet šuo toliau prospygiu krykštavo ir raitėsi gailiai aimanuojančiu lieptu. Skalikui buvo graudžiai juokinga, kad jie visi šitaip ilgėjosi tų šeimininkų. Visai nesvarbu ar mašinagyviai pasakojo savo istorijas kupini žavingų prisiminimų ir ilgesio, ar pilni pykčio ir slegiančio liūdesio, karais net juoko, tačiau jie niekuomet nestokojo meiles ir atsidavimo žmonėms. Jie be perstojo pliurpė ir pliurpė apie tuos, kurie kadais, tarsi sulūžusius ir atsibodusius žaislus išmetė juos į  Daubą, tarsi į aksinį narvelį, ir kurie pamiršę savo nevykusius tvarinius, vieną dieną pradingo palikę tik purius, baltus rėžius juodame danguje.
- Nieko juokingo, – pasakė Porčas, bet skalikas taip užkrečiamai spygavo, jog nenorom privertė seną, rūdimis nusėtą  roplio korpusą kretėti ir gausti plieniniais akordais.
Ryto aušroje vienas po kito ėmė tirpti mėnuliai, o šuo vis dar inkštė iš juoko ir savo gyvu svoriu kankino sueižėjusio liepto lentas.
- Sakau gi, nieko čia linksmo, - išsišiepė mašinagyvis ir čia pat, pagautas nuotaikos, ėmėsi  linksmai porinti: - Va mūsų kaimynė, tokia kuoktelėjusi našlė, buvo sukergusi kanarėlę ir sulčiaspaudę, mat rytais labai mėgo šviežias sultis ir vargšo paukštuko giesmes. Nebuvo linksmesnio reginio, kai ji mėgindavo pasigauti palubėse plazdančią išperą ir vaisiais užčiaupti bjaurų jos tarškesį.
Dauboje, kartu su kylančios saulės gaisais smagiu duetu nukambėjo lojantis kikenimas ir metalinių cilindrų vargoninis juokas.
Pagaliau dienos triukšmai ir šviesa užgožė nuo stačių viršūnių pernakt spengusį nerimą. Šuo pakilo ir užšsokęs ant uolos „skėlė“ pašaipų reveransą.
- Viso labo, karaliau Tritone, saugok džiungles nuo netvarkos!
- O tu geriau susirask savo galvas, paikas šunie,  nes šitoje ne kažin kiek košės įkrėsta.
Skalikas parodė dantis ir vienu šuoliu pradingo tarp uolų. Jo stačias ausis dar pasiekė įgrįsusi ir negudri Porčo dainelė:
              Jos buvo trys-dabar viena,
              Viena vienintelė galva..
-Kur tavo broliai ir seserys, perbalęs suski...
2009-07-24 01:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-29 22:24
Valdovė
Įdomus darbas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-25 17:01
Haldir
Nežinau iš kur jovaras ištraukė, jog "pilna klaidų", aš ieškodamas radau vos dvi :)

Bet kūrinukas... matai tema atsibodus. Nebeįdomu dėl to, kažkaip nuobodu skaityti iškart man :/
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-25 15:49
jovaras
kūrinys labai jau blankus. tipai susėdę apie kažką ten kalba. veiksmo trūksta. dialogai pilki.klaidų pilna. prieš dedant kūrinį siūlau jį dar kartą perskaityti ir ištaisyti klaidas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą