Šypsenos

...... Žmonės man šypsosi! Šitai pastebėjau visai neseniai. Argi dar reikia aiškinti, jog, kaip ir kiekvienas normalus, statistinis vienetas iš karto pradėjau nujausti negerą. Vis dar mėgindamas susivokti, kas gi taip linksmina dorus garbaus mūsų miesto piliečius, pradėjau dažniau nei įprasta užmest akį veidrodin. Ieškojau ten, kaip sakoma „suprastėjimo“ ženklų, arba, neslėpsiu, ne itin pageidaujamų požymių, tarkim kurie, kaskartą verstų rodyti dantis juodaplaukį tiekėją, - iš pažiūros visai „putiovą“ bičą, deja apdovanotą pernelyg ilgom blakstienom ir didelėm, jautriom akim. Čia pat, teisybės dėlei reikėtų pažymėti, kad dėl migdolinio aksomo žvilgsnyje, matyt, visdėlto kaltas armėniškas jo motinos kraujas, ir kad tai, dar visiškai nieko neįrodo, greičiau išduoda tik mano vis stiprėjančią parnoją ir liguistą vaizduotę nebūtiems dalykams.
    Tačiau, kaip ten bebūtų, galiu jus užtikrinti, jog nėra itin smagu, kai žmonės vos pažinę tave, sekantį kartą jau spigina linksmais žvilgsniais ir, jei tik neturi problemų su dantenom, tuoj pat blykčioja tau iš toli daugiau mažiau akinančiais ir nepadoriai apnuogintais krūminiais. O ten, kaip toje stebuklingoje lobių skrynelėje: auksas, sidabras, porcelianas, net deimantai, o kitąkart tiesiog geležis, kartais kariesas arba gyvenimo bei nelygių kovų išmuštos prarajos.
    Štai aš žvelgiu į veidrodį - veidas tas pats, gal tik senstelėjęs keletą metų, gal  keletas papildomų kg, gal nebe toks lankstus ir gyvas, kokiu jausdavausi po rytinės mankštos, suderinto raciono ir puodelio kavapniosios „Pu-erh“ naktipiečių vietoje.
    Tačiau visa kita mažai tepasikeitė, turiu galvoje, kad fizinių pratimų darbe atsirado daugiau negu sočiai, o rytais vietoje žaliosios arbatos ceremonijos dabar renkuosi populiarą „antsmūgiokavospliuscigarėtė“ programą. Du viename, taip sakant, - išbandyta ir patvirtinta, matyt, jau ne vienos vargdienių kartos.
    Ir, nors protarpiais jaučiuosi, kaip Orwel'o arklys, arba tas skruzdėliukas, kur turėju penkis viršaičius ir dirbo jiems aitvaru, tačiau palaipsniui imu suprasti, kai kurias tokias mielas gyvenimo tiesas. Pavzdžiui, kaip smagu vidury savaitės parsinešti porą-trejetą alaus ir vakare įsmeigus į teliką bereikšmį žvilgsnį dėtis, kad girdi ir matai viską kas tau sakoma, ir kas vyksta aplinkui, atsakinėti trumpais „aha“ ir „nu jo“, daryti tai, dargi vietoje ir laiku.
    Ištisas menas, mielieji žydrųjų ekranų stebėtojai!
    Rytais, tiesa, sunku keltis. Kažkada strykteldavau penktą ryto, lėkdavau į baseiną ir pastumdyti geležis, pasiganyti į ateinančias mergas, arba kartu su nuolatiniais veikėjais paskaldyti negudrių, tačiau visuomet atletiškų anekdotų. Ir taip kas rytą. Tiesą pasakius, tas buvo prieš keletą amžių, gal net prieš Kristų, nors, griečiausiai sapne. Arba pasakoje, kurią pats susikūriau, kaip vaikas susigalvoja sau neesamą draugą.
    Dabar, net nebežinau, kaip yra iš tikrųjų, gal aš vis dar sapnuoju. Tik štai nubudus dažnokai maudžia nugarą ir raumenis, skauda net rankų pirštus, ir kiekvienas mielas rytas prasideda lyg nedidelės pagirios. Ir kokio velnio, pasakykit jūs man, tie išperos šaiposi? Net kai atsikeliu ne ta koja, net kai urzgiu sau tyliai ir virš galvos man renkasi juodi žaibuojantys debesys, net ir tuomet kas nors, vistiek praeidamas mirkteli ir nusišypso.
    Tegu juos šunes, po velnių. Jaučiuosi pervargęs jau nuo pat gražaus-mielo ryto. Statau ant stalo nugertą kavos puodą ir dar kartą giliai įkvėpęs keliu ragelį: „Sveiki. Ne nepažadinot, viskas tvarkoj. Žinoma galiu kalbėti, žinoma turim. O kada reikia? Vakar? Jokių bėdų, gerbiamasai - viską sutvarkysim. ”
    Trūktelėjęs ataušusios kavos sviedžiu telefoną ant neišbrendamos popierių šūsnies. Akimirksniu nebelieka jokių audros debesų, tik tokios, beveik šventos aureolės pasklinda palubėje ir draugiškai žaižaruoja visais  vaivorykštės atspalviais
- Ko tu dabar vaipaisi, Justy? – Klausiu kolegos ir bendražygio, spėju nemažiau nuodėmingo nei aš savo praeituose gyvenimuose.
- Tu pirmas pradėjai, - krizena anas. Jam šįryt visiškai ne motais mūsų prastos karmos ir jų reikalai.
    Gal tikrai, visuomet pradedu pirmas, tik nebepastebiu to ir, net nežinau ar dabar džiaugtis čia, ar liūdėti.
    Nužvelgiu ant stalo numestas murzinas pirštines, monitorių papuoštą tuzinu lipnių, spalvotų priminimų ir aplink visą tai išsikerojusį kanceliarinį Gordijaus vertą šedevrą, o iš ten, tarytum papykęs, tolydžio garsėdamas ir visaip kitaip rodydamas man savo nekantrumą vėl pradeda zirzti skambutis.
- Justeli, gal tu žinai, kur gauti supisto keramzito?



    Abu Justo telefonai jau spiegia siaubingai įsiėdusias melodijas, bet šiuo kartu mes nebekreipiam dėmesio, - žvengiam taip, kad net ašaros trykšta; tubūt šitaip juokiasi visi, kurių duona vienodai raudona.