Per dvim keturias valandas dukart
sutikau žodį keturpėsta. Pirmąkart
žurnalistė aiškino apie vieno
pseudoskulptoriaus polinkį nuogoms,
rubensiškai pilnokoms moterims
besiremiančiom visomis keturiomis.
Jis jas vadino lietuvaitėmis.
Savo skulptūras darė iš bronzos,
paklusnumu pasižyminčios
medžiagos ir nemėgo akmens.
Jis sakė:
- Jei iškaltum katinui ūsus,
visi norėtų glostyti tuos ūsus ir taip nulaužtų.
Labai neįtikėtinas atsakymas, kaltinantis žmones
akmens stovylų mėgėjus netinkamu
elgesiu su gyvūnais, lyg tie žmonė
tikrai neturėtų ką veikti, tik kankinti
akmens katiną tampydami jį už ūsų.
Tai buvo pasakyta taip, tarsi tas
veikėja iš tikrųjų būtų iškalęs katiną
ir iš tikrų tam katinui būtų nulaužti
ūsai, tačiau niekas niekada nebuvo
matęs jo padirbinto katino nulaužtais
ūsais. Panašu, kad tai buvo
gryniausio kailio išsigalvojimas.

Antrąkart žodį keturpėsta aptikau
skaitydama John Irving romaną jau 
pačiame pirmame jo skyriuje apie
ligoninę. Vyriškis ropoja keturiomis,
o jam nukąstas penis. Bet, tai galėjo
būti ir Džeinės Fylds, medicinos 
sesers skalpeliu sužeistas kariškis
dėl netramdomo gašlumo palietęs
jos kelį.

Gašlus skulptorius ir gašlus kariškis.
Vienas mėgsta moteris keturpėsta,
kitas pats ropoja keturiomis.
Kiek žmogiškų esybių, tiek polinkių.
Kiek polinkių, tiek ir pomėgių.

Tai mane nukreipia tikėjimiškai
pamaldžių apmąstymų link,
pasaulis be galo įvairus, ilgąlaik
jis evoliucionavo įvairovės link,
kol galų gale ši įvairovė ėmė naikinti
pati save, sakydama:

- Naikinanu tik panašius į save.

Veikiau panašiai nepanašius ir
panašius savo nepanašume. Kai
nepanašumas nusipelno skalpelio.
Kai apipjaustoma viskas, kas
nepanašu.
Keista, bet tai tikriausiai tik tokia
žodinė koincidencija pati už save
kalbanti ne apie skirtybes, bet apie
panašumus, tai žodžiai skulptorius ir
skalpelis.

...