Detektyvas. Gružiai. Šaltas stiklas obuolmušis ir šyvas.

...

Neatsargus žingsnis į radijo aparato
pusę anxti ryte.
Radijo stotis Svoboda.
Negaliu klausyti Ruskyno,
net ir tariamai laisvo.

...

Duonmeldys per pusšimtį žingsnių
nuo daržinės. Išriedam.
Pravažiuojant sodybas,
gyventojai, o ypatingai gyventojos,
kliūdami rakandų ir puodų
su karšto bulvėm ir lupynėm
bėga laukan, kad padeklamuotų
pernakt rašytus eilėraščius.
Važiuojant pirmyn apima
nenusakomiausi kvaituliai,
grįžtant atgal gaudžia NATO
lėktuvai. Ir kai vyrai laiko
rankraščius nebyliai, o jų bobos
vos judina lūpas, aš nesustoju.
Vien tik nuotrupos, štai paklausykit

...

Taigi, penktoji ranka nėra tai,
ką priimta galvoti sveikinantis
ar iškilmingai žiūrint į blaxtienas.
Stacionare visi taip mano,
bet niekada taip negalvoja.

...

Kai traška kojos
vos nužengus ant Mėnulio
su kibirais serbentų
tau braškių sultys nepadės

Nepadės čia niekas.
Tu tokia nežemiška.
Iš Būtybių knygos, tu
su atšokusia emale ir
pamestom kibiro rankenom
iš abiejų pusių.

Tai tu. Taip?

...

Nežinau ar tai sakoma man
ir neklausiu. Sustoti ties Piktuižiais
būtų itin piktas pokštas.
Tik pervažiuotai kurapkai
pasirodytų kitaip.

...


Kai atvyxtu į Gružius pakinkytu
vežimu ir arkliu iš Arklių muziejaus,
kurio privačios sodybos jau nebėra,
o ji pati sulyginta su žeme, tik
nauji pakinktai dar kyšo,
apsuku ratą aplink degalinę,
pažiūriu benzino kainas,
nuperku dešimt juodų ir per mažų
pirštinių, kurios per šaltį neįtikėtinai
prasitampys ir vis tiek bus tinkamos
spaudyti išmaniajam, apsimaunu,
pastatau vežimą aikštėj už knygų
namelio, pririšu pavadį prie suolo
ir per vaidilučių vestuves nueinu į
bažnyčią.
Priekiniam suole sėdi gerai
įdegęs ūkininkas su žmona ir vaikais,
nuo tų tai trenkia nenudžiūvusiu
pienu bei bjauriausiais keiksmais,
jis atsikrenkščia, o žmona
pasispjaudo pirštų galus prieš
žegnodamasi. Nežinau kada
žegnotis, kada klaupt, kada stotis,
čia reikalingas persiliejimas šaltu ir karštu,
lygiai po dešimties min
išeinu, atrišu arklį ir abu pėsti
einam į padėvėtų keptuvių
parduotuvę, kur pamatau dar ir
visokių drapanų bei drabužių, o
tarp jų astronauto kostiumą.
Ant jo dar nenušluostytos Mėnulio
dulkės. Jau žinau, reikia bėgti iš
čia išlipant per langą,
prie kurio sėdi pardavėja niekada
nenuleidžianti nė cento. Reikia
paskubėti, arklys kitoje gatvės
pusėje, paštininkės automobilis
prie Aibės, ateiviai jau čia.
Šioje siauros gatvės pusėje.


...