Detektyvas. Nauji barai

Galvoju ką pasakytų Džiozefas iš Atabradų
jo mūzoms ėmus stabdyti

nustok liaukis
baik jau prirašei ganėtinai

mano senelis irgi buvo Džiozefas
už nugaros eilė su prekėmis
norinčių susimokėti

man už rašymą niekas nemoka

todėl aš nesiliauju rašau
mūzos ir prekystaliai
virsta aukštielniki

pasaulis pilnas laiko muziejų
žiūriu nebyliojo kino kūrėją
kuris pats sau režisierius ir vaidmenų atlikėjas
įsikūnijusį kaip ponas Verdiu

tik iki trečdalio
paskui užmiegu

detektyvą lengva rašyti
vos parašai eilėraštį
žingsnis po žingsnio į dingsmą

nutinka lengvas išmušimas iš vėžių
pardavėjai tarus ne protas
bet mentalitetas

to nebūtų privertęs pasakyti
net vyriausias kvotėjas
(o ji štai pasakė)

šitie nusipurto dulkes vos pasirodę
pranyksta lyg dūmai
vos atsisėdę

dūmai rūksta pro tarpus priėjus
atsitraukia žiūrint į kiemą

ir taip yra su daug kuo
randi ką nepadėjai
mintys puoselėtos per dieną
nueina vėjais

šią mėnulio pilnatį galvoju
viskas yra niekai
medžių viršūnės ir vėtros

žodžių stagarai jų atsargos
syvai dulkėti lentynos su knygomis
kamienai bibliniai motyvai siužetai
žvaigždės erdvės visatos

šienpjoviai kiemsargiai
lojimas ir miško pjovėjai

pakanka nubusti iš miego
tikrovėje taip būna dažnai
metaforikoje devynis vandenys
ir viena žuvis

kuri guli sušalus ant sniego
arba plaukia per šieną
į mėnulio šviesą
kad tuojau pat pranyktų

sakau jums

visa pranyks
gera bloga
taip pat ir tai kas dar neregėta