galvoju, kad tas trieilis apie vėją
tinkluos ir apie voblą plaukuos,
yra tikrai neperrantamas, tox
neperprantamas, kaip prieš tai
buvęs apie žagres perkalanas į
naikintuvus ir žvakes perlydomas
į vieną tobulą, milžiniškai gigantišką
Babelės žvakę. Su medaus kvapu
ir šiaudu per vidurį vietoje dagčion
O gal dangčio?
Netgi galvoju prisipirkt spalvotų
kojinių, pūst jas nauja pompa su
monometru ir leist į dangų. Taipogi
kelt naują anteną ant teleskopinio
ką tik sumeistrauto teleskopinio
lazdyno stiebo virš kamino ir virš kaimo,
tada rašyt Visatos himną ir laiškus
tiesiai pro Ozono skylę į Kosmosą.

Tox žmogėnas neko neskaito ir skundžiasi man - aš nieko neskaitau. Ką su juo daryti?
Numeti šuniui kaulą ir sakai - atiduok. Šuva urzgia, nė už ką neatiduos.
Taip ir su žmogėku, numetei skaitinį, tas pagriebė arba ne. Liepi atiduot, atiduos arba ne. Bet jei žmogėkas neįprato skaityt, tai jis urgz dėl visko, dėl to kad nėra sniego
arba, kad sniegas jau nutirpo, o žiema vis neateina.
Žmogėke, tu nori kaulo? Nori skaityt?
Sapnavau Agafiją. Experimentavo. Į ožkų šlapimą lašino musmirių nuovirą. Tada į nuovirą kitame stiklainy lašino šlapimą.
Ką tik mačiau antkapį darytą žinomo skulptoriaus. Jau pamiršau kokio, žinau tik kad žinomo. Kai sapnuoji Agafiją experimentuojančią su šlapimu ir pamatai antkapį su tokia pavarde, supranti, kad negerai turėti pavardę Šlapelis. Ir pavardę Urinas turėti negerai.
Agafija stovi prie dviejų stiklainių ir neapsisprendžia, gerti šlapimą su nuoviro lašais ar gert musmirių nuovirą su urino lašais.
Žmogėke, ką pasirinxi tu, skaityt ar neskaityt?

Anąnakt sapnavau Agafiją, gėrė ožkų šlapimą su musmirių nuoviru. Jeigu kas nežino, tai musmires rinkt  dabar draudžiama. Bet Agafija renka.
Ryte nuvedžiau šunį pasysiot po medžiu, išėjo kaimynas juodu treningu, tox judrus kaip visada, nešinas dideliu plastiko kibiru.
Tik šliūkšt, geri dvim jardų už namo ir jardas už jo pašiūrės.
Net ruda akyse pasidarė, turinys bais nuspėjamas. Teršia aplinką bjaurybė. Ne tik teršia, bet dar ir Landsbergio nemėgsta. Mačiau jį laidoj, dar vienas interviu, dar vienas pokalbis su juo. Eidamas pajūriu biškį panešėjo į Sartrą, tox palinkęs į priekį, lyg priešintųsi kokiai jėgai stumiančiai atgaliop. Vargu ar tarp jų daug bendro. Paėjęs Baltijos pakrante sulanxtomoj  poilsiautojo kėdėje sėdėjo.
Gerai, kad mano kaimynas su tuo kibiru nevaikšto pajūriu...
Gerai, kad taip galvoju, o kas gerai, tai gerai. Negi bus prieštaraujančių? Svarbiausia neimt sau pernelyg prieštarau berašant. Landsbergis sakėsi daug rašąs, o baigdamas sukurpia ką nors lengva. Vis lengviau gyvent šiame pilkame pasauly, kur kaimynas vaikšto su baltu kibiru ir rudu turiniu.
Landsbergis visai kaip aš, rašo vėlai ir lengvai. Dar žėjau evangelikų laidą. Gal Vištyčio, Gal Virbalio gyventojas sakėsi vokiečių name gyvenąs, sako geras namas. Tame name jis rašo, o jam bene pats Dievas padedąs. Gal ir man padeda, baisu net pagalvot.
Beje, kaimyno pavardė K raide, kaip to žmonžudžio, kuriam ministro pareigas Žemaitaitis siūlė. Kaimynas K sako, jog Landsbergio planas yra visus sunaikint paliekant tik sidabrinį milijardą. Neįtikėtina, tas Landsbergis nors ir pikta menantis, tox taikus pasirodė.
Jei nori visus išžudyt, tai juk ir manęs nepaliktų. Dabar nerimausiu, užmigt bijosiu. O jeigu ateis žudyt per sapną?
Turiu šunį ir katiną, gal apgins.
Reikėtų imt ir užmigt nieko nebijant an pykčio tam Landsbergiui. Ant pykčio visiems nevidonams!

The book of Eli

aplink vien baltų plytų namai
galvoju

jeigu būtų mediniai
žmonės geresni juose gyventų

Ponia Blindevičiūtė


Manau, kad jei būčiau politike,
pavyzdžiui ta, kur atseit jau laimėjo rinkimus,
na taip, jei būčiai Blindevičiūte
ir dar tokia nesuvaidintai buka
būtinai nusišaučiau

bet tik tada, jeigu turėčiau šautuvą
į kurį negalėčiau nusilengvinti

žinote, sakoma - duok kvailiui brauniką
ir į vamzdį prišiks

taip jau su manimi yra
esu tundra bet laimiu rinkimus
ir tik tada suprantu kas esu

esu tundra Blindevičiūtė
mano veidas lyg pervažiuotos varlės

ak, jei tikrai ja būčiau
nušokčiau nuo Gedimino bokšto

ir kad riedėčiau, riedėčiau...
iki pat Baltojo tilto

Unxčiau maniau, kad žemaičiai yra
tam tikra lietuvių atmaina. tas
manyms tebuva grįsts nuogirdam.
daugiau niekuo. prisklausiau ka
jie laukiniai, tada ka laukiniai kubu.
ėmiau gailėtis žmanių, net suabejojau
ar tai ne šmeižts.
Vln sutikau žemaičių, jų atmainos
žemaitiškums pasireiške tuo ka
manų ir avižines košių jie nemaiše
su uogam. košes suvalgę, uogas
palikdava kitamkart. kurįlaik gyvenau
pas tokius, labai didžiavosi, kad y
žemaičiai ir gyvyn Vilniuj. vysų
Lietuvų vadyna pravinciju. rytais
kabindami košį, un stala padėdavą
vaisių dubenį, bet baigus valgyt
tuoj nuimdava. kaip dekaracijų
pasbaigus vaidinimui. bet ape
teatrą mažai supruntu, tai tek to.
lb silpnų kavų ažpildava untrukart.
tai nebuva nepasturintys žmones.
jų veiklas suvis ne zemdirbiškas.
jie nei ūkininkai, nei kolūkiečiai.
suprantama, juk gyvyn Vln.
mani protina žmones įvairūs,
kai kurie patys kilį iš žemaičių,
bet jau nebesantys jais, ka
žemaičiai vertingiausi žmones
Letuvoj. kiti teige atbulai.
man buva venodai, netikėjau nei
venais, nei kitais.
db su žemaičiais susduriu
betarpiškai, ne sostinei. lyg ir jų
pačių žemėj ar ben tas žemes
pakrašty, Žagarėkuos.
įspūdžių jau daugiau. žmogėkai
kaip žmogėkai, narmalūs. rąsta
sava aky niekuomet nematys,
gegutes kukuojant sava ausy
negirdės. bet pas kaimyną ir girdės,
ir matys.
tai priimtin, bet nk nauja.
senų papračių žemaičiai pernelyg
nepuoselaj, tautosakos ir giliausiam
ažukampy jakias. ben jau nuo pradžių
taip atrode. paskui supratau kame
reikals ir ka klydau. tautosaka čionai
y ne šiaip sau, bet moderni. arba
sušiyolaikinta. ji kiek pastebiu
adaptyvi, pristaikunti. viens
didžiausių naratyvų yr įvairūs
sąmaxlai, žinamiausias veikėjs
Lanzbergis. populiariausias ir
nemėgstamiausias tuopat.
ape Žagarėkus y nemažai jegainių.
tai sakama, ka visų tų jegainių
pons y Lianzbergis. kam jis
tas jegaines pastate? teisingai! -
žmonijai sunaikint!
žo, žemaičiai tur sava baubų.
sava slibinų ir sava antiherojų.
teigiama herojaus jie netur, taigi
naratyvs nepilns. nors.., kaip
čia pasakiys... turbūt teigiamu
veikėju yra pats tautosakų sakytajs.
sakytojas, išsakytojas, sakininkas.
arba pasakų sekėjas.
įdomu, kad pasakas kuriamas
eigoj. paklausk žemaičia, kdl
čia keliai blagi. supyx, sakys
geriausi Letuvoj. kitądie persgalvas
ir pasakys, kad del NATO. atseit
naktim lektuvai kyl ir duobes išdauž.
trečiųdie pamiršįs visa kų kalbėjįs
atais ie sakys - keliai blagi, nes
na Lianzbergia jegainių krent ir
nukritus visus kelius baig suėst.

ašai džiiaugiuos pažynįs žemaičius.
čia, Žagarėkuose, kur kas untrs 
pa senu VĖF\\\'u ar kur bebūt saug
partinį biletų, kuriamas pasaulio
sąmoxlas. arba naujoji tautosaka
apie Antiherojų.

Turbūt šią tamsią dieną vėl elektra
visoj Lietuvoj prapuolus.
Koldūnai šaldikliuose atsileidę,
o lempos neįsižiebia.

Paskandintas dar vienas Ruskyno laivas.

(Lithuanian: Bronius Sutkus, 14 May 1924 – 29 August 2003)