Raudonas Liežuvis virsta Blyškiu Ležuviu.
Įvyksta kelios korekcijos,
svarbiausios iš jų smegenyse.
Performatavimas, psichika.
Jis beveik neatpažįstamas,
o ji besigaluojanti. Tiesa, dar
batraiščiai susimazgo - kietieji
mazgai juose purvini. Raiščiai lyg ir
atsisiejęnuo batų, nepriklausoni, bet
vis dar įrišti. Kaip skyriai knygose,
tokie lankai, lyg vadžios prie arklio ir
ienos prie pavalkų. Greit tik
pačios mažiausios mažumos težinos
apie tai. Šiuos pacadinimu, šias
hipoperipetijas.
Disfunkcinis mechanizmas išjungs
aktyviąsias atminties zonas ir pačią
funkciją.

Noris kas parašyta atsiet nuo meno.
Pirmykščius kvapus nuo riešų,
dramas nuo suknelių ir klosčių. Hormonus
nuo audrų. Paausius nuo paraščių.
Kaklus nuo galvų, įsivaizduojama
sukergt su tikra, voverėms
paaiškinti, kas yra tik jų pačių
prieangiai, kas katės priemenėj,
kas pilnas blusų šuo prieškambary,
kas ironija, panieka, kas triušis
skrybėlėj, kas yra požiūris, o kas
kritika.

Kaimas gražus, bet reikia bent tvartą padegti, kad būtų gražu skaityt.
Neblogai dar būtų aprašyt kaimietį, kuriam siera iš ausų
varva iš godulio. Nosies neišsipū, bet snarglį suvalgys,
kad tik veltui nenueitų. Paklausk Kaimo Japio, tas viską
žino apie kaimo jurgius, kiaurai juos permato.
Ne pas visus vandens atsigert gausi iš šulinio,
pasiūlys lietaus vandenio iš po latako.
Pats supranti, rei aprašyt ne peizažus kaimo, bet
kaimo mėšlius ir mėšles.
Koks nors Granauskas peizažus aprašinėjo?
O Žemaitė, Biliūnas? Viena savo feministinį požiūrį
skleidė, kiti du vėl ką nors. Visur buvo žmogus.
Buvo šuo. Buvo Vingiai. Kokie cirkininkai prigalvojo
peizažiukus plikus aprašinėt ir tikėtis, kad tai bus pavadinta
kūryba. Peizažistų pilna. Tai iškrypėliai nepripažįstą
žmogaus, humanizmo ir jo idėjų.
Rašymuos turi būt visur žmogus įsuktas, kaip lempa tvarte.
Jis visur turi būt įbestas, kaip šakės į mėšlą. Žmogeliūkščiai
turi visur matytis, visur šliaužiot, kaip angių išperos, visur
ropinėt, kaip kurmiai po žeme. Visur karstytis, kaip voverės,
visur zyzt, kaip musės, klykaut, kaip gervės, blizgėt, kaip šūdvabaliai.

Mąstytojas susirietęs į nutašytą nenusakomai netikrovišką povyzą
bent atrodo kad ieškantis kitų  galimybių
apsvarstantis naujai kilusią idėją

turėtų pakelti galvą pažvelgt į dangų  atsitiesti
ši skulptūra labiau nei ką kita
nevykusiai vaizduoja savęs graužėją
ko gero dar neseniai
patyrusį epilepsijos priepuolį

galvoju iškart apie kelis dalykus
galvojimas įvairiomis kryptimis
apie tai kas mažai siejas
yra arklys jodinėjimas kuriuo
tai mano meno fenomenas

kas labilu kas nesujungta tvirtai
visgi ne - aš bjauriuosi
matydama Rodeną

vos tik susierzinimas tas vidinis erzelys atlėgo
ėmiau dairytis kas yra visų idiotų stabas arba dievas

ištarus vardą jo nebeliks
taigi - kas jis?!

Vidus tikri įspūdžių raštai.
Nusikaltėlis yra svogūnas,
lupamas po megztiniais,
marškiniais ir paltais.

Sluoksnis po sluoksnio.

Žiemos paminklai 3. Lyrika

Matematika ir detektyvinės apysakos
analizės pradmenys
yra per ilgas pavadinimas knygai.
Bet gražus, kaip keptuvė, kurią
mačiau paliktą ant konteinerio.

Apie rudens lietų teko girdėti - taip
gausiai lyja todėl, nes verkia dangūs,
o jei laša stogas, kai kurios poetės
medikės sako, tai tik inkontinencija.
Aš manau, kad  pirmuoju atveju kas
nors turi psichinių problemų, o
antruoju, jos be abejo ne
poetės, bet yra teisios.

Nebekomentuosiu.
Baigiu komentarų rašytojos
karjerą , nes nė vienos iš jūsų nepavyko patobulinti.
Prisipažinsiu, komentavimo
procesas buvo panašus į vaško
spaudimą iš ekskrementų.