Per dvim keturias valandas dukart
sutikau žodį keturpėsta. Pirmąkart
žurnalistė aiškino apie vieno
pseudoskulptoriaus polinkį nuogoms,
rubensiškai pilnokoms moterims
besiremiančiom visomis keturiomis.
Jis jas vadino lietuvaitėmis.
Savo skulptūras darė iš bronzos,
paklusnumu pasižyminčios
medžiagos ir nemėgo akmens.
Jis sakė:
- Jei iškaltum katinui ūsus,
visi norėtų glostyti tuos ūsus ir taip nulaužtų.
Labai neįtikėtinas atsakymas, kaltinantis žmones
akmens stovylų mėgėjus netinkamu
elgesiu su gyvūnais, lyg tie žmonė
tikrai neturėtų ką veikti, tik kankinti
akmens katiną tampydami jį už ūsų.
Tai buvo pasakyta taip, tarsi tas
veikėja iš tikrųjų būtų iškalęs katiną
ir iš tikrų tam katinui būtų nulaužti
ūsai, tačiau niekas niekada nebuvo
matęs jo padirbinto katino nulaužtais
ūsais. Panašu, kad tai buvo
gryniausio kailio išsigalvojimas.

Antrąkart žodį keturpėsta aptikau
skaitydama John Irving romaną jau 
pačiame pirmame jo skyriuje apie
ligoninę. Vyriškis ropoja keturiomis,
o jam nukąstas penis. Bet, tai galėjo
būti ir Džeinės Fylds, medicinos 
sesers skalpeliu sužeistas kariškis
dėl netramdomo gašlumo palietęs
jos kelį.

Gašlus skulptorius ir gašlus kariškis.
Vienas mėgsta moteris keturpėsta,
kitas pats ropoja keturiomis.
Kiek žmogiškų esybių, tiek polinkių.
Kiek polinkių, tiek ir pomėgių.

Tai mane nukreipia tikėjimiškai
pamaldžių apmąstymų link,
pasaulis be galo įvairus, ilgąlaik
jis evoliucionavo įvairovės link,
kol galų gale ši įvairovė ėmė naikinti
pati save, sakydama:

- Naikinanu tik panašius į save.

Veikiau panašiai nepanašius ir
panašius savo nepanašume. Kai
nepanašumas nusipelno skalpelio.
Kai apipjaustoma viskas, kas
nepanašu.
Keista, bet tai tikriausiai tik tokia
žodinė koincidencija pati už save
kalbanti ne apie skirtybes, bet apie
panašumus, tai žodžiai skulptorius ir
skalpelis.

...

Pirmoj Knausgardo Min Kamp,  nemažos apimties knygoj, tu lauki,
kad tėvas pasirodys esąs iškrypėliu
ar bent žiauraus jo elgesio su vaikais,
tačiau jis tik mirtinai prasigeria.
Lieka šis ir kiti kodėl. Pavyzdžiui,
kodėl vaikai jo taip bijo? Instinktyviai?

ש Žavumas – apgaulė, o grožis – migla; moteris turi būti giriama už pagarbią VIEŠPATIES baimę.
Patarlės 31:30

LBD-EKU

Raudonas Liežuvis virsta Blyškiu Ležuviu.
Įvyksta kelios korekcijos,
svarbiausios iš jų smegenyse.
Performatavimas, psichika.
Jis beveik neatpažįstamas,
o ji besigaluojanti. Tiesa, dar
batraiščiai susimazgo - kietieji
mazgai juose purvini. Raiščiai lyg ir
atsisiejęnuo batų, nepriklausoni, bet
vis dar įrišti. Kaip skyriai knygose,
tokie lankai, lyg vadžios prie arklio ir
ienos prie pavalkų. Greit tik
pačios mažiausios mažumos težinos
apie tai. Šiuos pacadinimu, šias
hipoperipetijas.
Disfunkcinis mechanizmas išjungs
aktyviąsias atminties zonas ir pačią
funkciją.

Noris kas parašyta atsiet nuo meno.
Pirmykščius kvapus nuo riešų,
dramas nuo suknelių ir klosčių. Hormonus
nuo audrų. Paausius nuo paraščių.
Kaklus nuo galvų, įsivaizduojama
sukergt su tikra, voverėms
paaiškinti, kas yra tik jų pačių
prieangiai, kas katės priemenėj,
kas pilnas blusų šuo prieškambary,
kas ironija, panieka, kas triušis
skrybėlėj, kas yra požiūris, o kas
kritika.

Kaimas gražus, bet reikia bent tvartą padegti, kad būtų gražu skaityt.
Neblogai dar būtų aprašyt kaimietį, kuriam siera iš ausų
varva iš godulio. Nosies neišsipū, bet snarglį suvalgys,
kad tik veltui nenueitų. Paklausk Kaimo Japio, tas viską
žino apie kaimo jurgius, kiaurai juos permato.
Ne pas visus vandens atsigert gausi iš šulinio,
pasiūlys lietaus vandenio iš po latako.
Pats supranti, rei aprašyt ne peizažus kaimo, bet
kaimo mėšlius ir mėšles.
Koks nors Granauskas peizažus aprašinėjo?
O Žemaitė, Biliūnas? Viena savo feministinį požiūrį
skleidė, kiti du vėl ką nors. Visur buvo žmogus.
Buvo šuo. Buvo Vingiai. Kokie cirkininkai prigalvojo
peizažiukus plikus aprašinėt ir tikėtis, kad tai bus pavadinta
kūryba. Peizažistų pilna. Tai iškrypėliai nepripažįstą
žmogaus, humanizmo ir jo idėjų.
Rašymuos turi būt visur žmogus įsuktas, kaip lempa tvarte.
Jis visur turi būt įbestas, kaip šakės į mėšlą. Žmogeliūkščiai
turi visur matytis, visur šliaužiot, kaip angių išperos, visur
ropinėt, kaip kurmiai po žeme. Visur karstytis, kaip voverės,
visur zyzt, kaip musės, klykaut, kaip gervės, blizgėt, kaip šūdvabaliai.

Mąstytojas susirietęs į nutašytą nenusakomai netikrovišką povyzą
bent atrodo kad ieškantis kitų  galimybių
apsvarstantis naujai kilusią idėją

turėtų pakelti galvą pažvelgt į dangų  atsitiesti
ši skulptūra labiau nei ką kita
nevykusiai vaizduoja savęs graužėją
ko gero dar neseniai
patyrusį epilepsijos priepuolį

galvoju iškart apie kelis dalykus
galvojimas įvairiomis kryptimis
apie tai kas mažai siejas
yra arklys jodinėjimas kuriuo
tai mano meno fenomenas

kas labilu kas nesujungta tvirtai
visgi ne - aš bjauriuosi
matydama Rodeną

vos tik susierzinimas tas vidinis erzelys atlėgo
ėmiau dairytis kas yra visų idiotų stabas arba dievas

ištarus vardą jo nebeliks
taigi - kas jis?!

Vidus tikri įspūdžių raštai.
Nusikaltėlis yra svogūnas,
lupamas po megztiniais,
marškiniais ir paltais.

Sluoksnis po sluoksnio.

Žiemos paminklai 3. Lyrika