Sekmadienį bebalsuojant, taip vadinama kultūros darbuotoja kvietė į Girios koplyčią. Atsakiau nesanti katalikė. Ši pasakė, jog kiekvienam pasmelsti ne prošal.
- Pasimelskim, - pasiūliau.
Ji liko nenugirdus.

Šiuose dienoraščiuose matau kaip vienas veikėjas žiūrėdamas dangun perpasakoja mano sapną pristatydamas jį kaip kažkokią gongų seriją. Sesiją. Ar Sesiliją? Gongų aš nemačiau. Mačiau perskrostus, atvertus šonkaulių lankus, kaip vartus. Žmogus su pravertais šonkaulių vartais sėdėjo ne kėdėje, bet lovoj, ligoninės palatoje. Nesakysiu į ką jis buvo panašus. Žinoma, ne tik į vieną matytą žmogų, bet ir į skerdieną. Štai šitaip, atvirais šonkauliais sėdėt lovoje, reik visiškos ramybės. Nežinau ar tas ligonis buvo stoikas, regis ne. Kitoje lovoje, priešais pagal įstrižainę, arčiau durų sėdėjo kitas žmogus, niekuo neįsidėmėtinas. Jo šonkaulių vartai buvo uždari. Nelapatavo ir nesidarinėjo.

Toliau jau nebe iš sapno.

Štai veik prieš dvi savaites lankėsi gyvulių ir gyvūnų gydytojas ir pasakojo kaip besimokydamas ŽŪ akademijoj atliko praktiką beprotyne. Ten būta poetų, o jų prieš kelias dešimtis deklamuotas eiles jis perdeklamavo man.
Aš nė eilutės neatsimenu. Gal dėl girdėtų ir skaitytų eilių kiekio, gal kad einant į požemius jau niekas nebepajėgia nustebint. Gal kad galva neveikia. Greičiau todėl arba todėl, kad vengdama perkrovos visa kas siejas su poezija, o ypačiai su lyrika, blokuoja.
Gydytojas pasakojo, kad tarp čiabuvių būta kunigo laikiusio mišias.

Ir ką, dabarties šituose dienoraščiuos, kurie tikrai nėra Šventraščiai, aš matau veikėją apsiskelbusį JK. Ką sakyt? Turiu ką sakyt, bet cenzūra čia didesnė už kryžių. Ligonių globa platesnė už lango rėmą, o piktžodžiavimas didesnis už daržinės vartus. Širdys raštavedžių šaltesnės už viralinės betoną. Jų žingsniai labiau svyruojantys, nei grindinys vedąs į kaimo Magnatu praminto Algio namus. Toks pats, retų akmenų su didžtarpiais grindinys palei jo parduotuvę. Ne apie jį aš, apie bepročių, beširdžių, melagių ir visokių kitokių eiseną tokiu pat slidinėjančiu grindiniu. Tarsi kol kas gyvi numirėliai eitų juo aplink kaimo pardę, apie kapines, o tas Apsiskelbėlis pūstų trimitą. Iš trimito, belygu į kurį galą papūsta, skrenda tai bitės, tai musės.
Skarota sraigių rinkėja iš kumetyno vėl eina balsuot. Bene prigimtinai nekalbi, vieniem sako už Vėgėlę, kitiem už Nausėdą. Tretiem už Lanzbergį. Vos tik apsišaukėlis JK papučia trimitą, ši skaruolė apsisuka ratu. Ji nesisuka lyg įsukta, bet apsisuka vinąkart. Šie jos apsisukimai tur kažin kokią reikšmę. Ji burba -

nuo manęs nuo žąsies
nuo lydekos vanduo.

Kvailelių kaime pažįstu tik du, gal tris. Skarotoji ne kvaila, nors kas ten ją žino, ji tik gyven kumetyne.
Kvailelis vardu Kazys stovi sankryžoj reguliuodamas eismą, net tada kai nėra ką reguliuot. Mano nuostabai, Apsišaukėlis paklūsta Reguliuotojui neidamas tolyn, į Žagarės pusę. Jis pasuka kairėn, tada į dešinę, į A ir A kiemą, o tada vedamas Reguliuotojo į sugriuvusį Gurbą. Įeidamas kiek pasilenkia, tada Reguliuotojas jį pastumia, greit uždaro ir rakina duris. Girdėti apsišaukėlio beldimas. A ir A yra Reguliuotojo šeimininkai, tačiau šiandien jų nebus, mašinos kieme nėra. Išvažiavo. Jeigu ir norėtų, negirdėtų beldimo.
Reguliuotojas tarsteli Apsišaukėlio JK pavymui

- Palauk. Pamiršau į kairę ar į dešinę tau.

Reguliuotojo tartis neaiški, pats jis apykurtis, veidas pikts.
Ne piktas, bet pikts. O dabar ir suvis grėsmingai.
Jis pasisuka ir žiūri į malūną kitapus. Sparnai nukabinėti rožančiais, viduje V. be M. Putinas.
Žvilgtelnu ir aš ten.
Gi regis man, kad ant sparnų Apsišaukėlis Jėzus Kristus kybo.
Persižegnočiau, bet kad nesu katalikė.

Mąstymas ir protas yra augliai.
Kartais piktybiniai.