Anąnakt sapnavau Agafiją, gėrė ožkų šlapimą su musmirių nuoviru. Jeigu kas nežino, tai musmires rinkt  dabar draudžiama. Bet Agafija renka.
Ryte nuvedžiau šunį pasysiot po medžiu, išėjo kaimynas juodu treningu, tox judrus kaip visada, nešinas dideliu plastiko kibiru.
Tik šliūkšt, geri dvim jardų už namo ir jardas už jo pašiūrės.
Net ruda akyse pasidarė, turinys bais nuspėjamas. Teršia aplinką bjaurybė. Ne tik teršia, bet dar ir Landsbergio nemėgsta. Mačiau jį laidoj, dar vienas interviu, dar vienas pokalbis su juo. Eidamas pajūriu biškį panešėjo į Sartrą, tox palinkęs į priekį, lyg priešintųsi kokiai jėgai stumiančiai atgaliop. Vargu ar tarp jų daug bendro. Paėjęs Baltijos pakrante sulanxtomoj  poilsiautojo kėdėje sėdėjo.
Gerai, kad mano kaimynas su tuo kibiru nevaikšto pajūriu...
Gerai, kad taip galvoju, o kas gerai, tai gerai. Negi bus prieštaraujančių? Svarbiausia neimt sau pernelyg prieštarau berašant. Landsbergis sakėsi daug rašąs, o baigdamas sukurpia ką nors lengva. Vis lengviau gyvent šiame pilkame pasauly, kur kaimynas vaikšto su baltu kibiru ir rudu turiniu.
Landsbergis visai kaip aš, rašo vėlai ir lengvai. Dar žėjau evangelikų laidą. Gal Vištyčio, Gal Virbalio gyventojas sakėsi vokiečių name gyvenąs, sako geras namas. Tame name jis rašo, o jam bene pats Dievas padedąs. Gal ir man padeda, baisu net pagalvot.
Beje, kaimyno pavardė K raide, kaip to žmonžudžio, kuriam ministro pareigas Žemaitaitis siūlė. Kaimynas K sako, jog Landsbergio planas yra visus sunaikint paliekant tik sidabrinį milijardą. Neįtikėtina, tas Landsbergis nors ir pikta menantis, tox taikus pasirodė.
Jei nori visus išžudyt, tai juk ir manęs nepaliktų. Dabar nerimausiu, užmigt bijosiu. O jeigu ateis žudyt per sapną?
Turiu šunį ir katiną, gal apgins.
Reikėtų imt ir užmigt nieko nebijant an pykčio tam Landsbergiui. Ant pykčio visiems nevidonams!