Rašyk
Eilės (71603)
Fantastika (2149)
Esė (1686)
Proza (10265)
Vaikams (2481)
Slam (55)
English (1083)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.

Nematomų rankų pažerti suspindo žvaigždynai. Kulkomis atskrieję šimtai sidabrinių mėnulių staiga pakibo juodame danguje ir balzganais atspindžiais, tarsi šerkšnu nugulė Daubą.
Kadaise čia tekėjo upė, tačiau dabar vėjyje bangavo vien aukštos pievos ir pavieniai krumokšniai. Ant perdžiūvusio, medinio liepto, tarsi iš niekur išdygo jaunas skalikas.
– Ei, į ką ten spoksai?
– Ne tavo sumautas reikalas, – suurzgė šunėkas. Jis tupėjo užvertęs patenkintą snukį į dangų. Nukarusiu liežuviu tyso skaidrios seilės.
– Kvailas padaras, – sumurmėjo pievoje, po lieptu, o balsu iškilmingai paskelbė:
– Piktas šuo! Kovinis!
„Kovinis, kovinis…“ atkartojo tolstantis aidas. Apačioje pasigirdo gergždžiantis juokas. Bet keturkojis, regis, nieko negirdėjo. Vėjas maloniai šiaušė jam baltą, albinosišką kailį, o visatos aukštybėse mirgėjo stebuklingi dangaus šviesuliai.
– Aš čia būnu kas vakarą, – atskriejo iš pievos, – tiesą sakant, būnu čia visada. Įstrigau. Esu labai senas ir labai sulūžęs, che-che. Nei padangų, nei alyvos, nei šeimininko...
– Man nerūpi, – šiurkščiai atrėžė skalikas. Tačiau pievos gyventojas vis neatlyžo.
– Aš seniausias mašinagyvis, šitoje Daubos pusėje. Gali vadinti mane Porču, jei patinka. Taip kadaise vadino šeimininkas, kai dar buvau jaunas.
Šunėkas visai nesiklausė, jis tankiai uodė nakties vėsą ir seilėtais nasrais gaudė aplinkui zujančius uodus.
– O žinai, ko aš labiausiai pasiilgstu, mažiau?
– Aš tau joks sumautas, mažius!
Skalikui nerūpėjo mašinagyviai su savo prieštvaninėmis pasakomis, senais skauduliais ir pamokymais. Jam tiesiog patiko žvaigždės. Kažkodėl jos priminė namus. Bet kas tie namai, šuo nežinojo ir niekaip negalėjo prisiminti.
– Tu tik nepagalvok, kad skundžiuosi ar panašiai, – po lieptu atsikrenkštė geležinėm natom ir tęsė: – Žolė čia sultinga ir uogos prisirpusios, ir bužiukai laksto riebūs. Žinai, roplys mano viduje turėtų būti laimingas tokiu užtarnautu poilsiu. Aš nesakau, kad man čia blogai, tik kartais pasiilgstu, kokio šlakelio geros alyvos, supranti? Ir dar asfalto...
Šuo tik vyptelėjo, bet nieko neatsakė.
– Na nebūk toks stuobrys, jaunystėje ir aš buvau išdidus ir galingas – suknistas kalnų valdovas, sakant. Šeimininkas maitino mane tiktai rinktine alyva.. m–m–m–m... vožtuvai apsipildavo džiaugsmu.
– Kvailas daiktas, tas tavo šeimininkas, – piktai amtelėjo šuo albinosas, mat nesupaisė kas tas šeimininkas per vienas.
– N-e-e-e, tu nežinai, – ilgesingai atsklido iš apačios, – Jis didžiavosi manimi, visiems sakydavo – MANO PORČAS! Ech, buvo metas...
– Man nusišvilpt!
Mašinagyvis įširdęs pliaukštelėjo metaliniais žvynais nusėta uodega.
– Bet ir paikas padaras. Geriau čiuožk ir tręšk pievas sau sveikas. Bent tiek bus naudos iš tavęs.
– Užčiaupk skardas, – atkirto šunėkas. Jis dar kurį laiką stebėjo ryto aušroje gęstantį žvaigždėtos pasakos grožį. Tuomet stryktelėjo ant visų keturių ir raudonom, tarsi pora spindinčių rubinų akim, pagaliau nužvelgė šabakštynais apaugusį sutvėrimą.
– Tūnok čia ir baidyk varnas, prakeiktas lauže. Adios!
Skalikas liuoktelėjo viršun ir vikriai užsikabarojęs stačia uolos atbraila, dingo švintančio horizonto fone.

Naktys čia trumpos, o dienos visos saulėtos. Jos bėga greitai – nepastebimos, lengvos, nerūpestingos... Ir nebesvarbu kas nutiko vakar ar prieš tris dienas, prieš savaitę, mėnesį, metus...

– O žinai, kaip gavau šitą idiotišką uodegą?
– Na?
Mašinagyvis suplasnojo išklerusiomis durelėmis, jis velniškai mėgo pamalti liežuviu.
– Įvyko kažkoks sušiktai esminis lūžis. Žmonijos gyvenime jų buvo begalės, bet šitas išradimas iškart nušlavė velniop visus genetikos, mechanikos, masturbanikos ir dar, bliam, kažkieno pagrindus. Įsivaizduoji?... O mano šeimininkas buvo prakeiktas paleontologas – visokie ten kasinėjimai, griaučiai ir panašiai. Seki apie ką aš?
– Aha, – šuo įsijautęs nosimi baksnojo tolimus mėnulius, mat kilniaširis Porčas buvo išmokęs jį skaičių magijos. Skalikas įprato ateiti kas vakarą ir sualaukęs tamsos susirangydavo ant senojo liepto. Čia jis regėdavo ledines kometas keliaujančias Paukščių Takais, įstabųjį žvaigzdžių lietų, grėsmingas liepsnojančių meteorų audras. Svajingose, rubino spalvos akyse atgimdavo žvaigždynų legendos, kurias mielai sekdavo plepus mašinagyvis.
–... Žodžiu, snarglėti mokinukai avo pamokose ėmėsi į kairę ir dešinę kryžminti virdulius su varlės buožgalviais ir atvirkščiai, ir panašiai, ir taip toliau, – užsivedęs mosikavosi mašinagyvis.
Staiga suinkštė nutriušusios liepto sijos. Šuo stryktelėjo žemyn ir plevėsuodamas ausimis tarp aukštų žolių, nuskuodė paskui naktinį drugį.
– Na, bet ir durnas padaras, – pyktėjo vienas sau paliktas Porčas.
Pievos švelniai bangavo genamos vėsaus nakties vėjo, Dauboje girdėjosi nedarnios svirplių sutartinės ir tyliai rūdijančių mašinagyvių murmesiai.
Skalikas grįžo tankiai alsuodamas ir sušilęs. Vienu šuoliu jis gracingai užšoko ant liepto ir mažumėle pasisukiojęs nudribo i savo pamėgtą vietą. Medinės lentos ir vėl sudejavo po stipriomis, oriai sukryžiuotomis letenomis – tarsi tos aimanos būtų kam nors rūpėję.
– Mielas ciucikai, tavo darbas saugoti, o ne vaikytis plaštakes. – atsiduso Porčas, – Nors... ką čia beprisaugosi, šitoj ašarų pakalnėj. Senas lūženas, ar ka?
Tuo tarpu skalikas įnirtęs prunkštė ir čiaudėjo. Prie nosies jam buvo prilipęs margas nelaimingos plaštakės sparnas.
– Ot begalvis! Kam tu jas ėdi, jei neskanu?
– Su visa derama pagarba, senas pirdžiau, ne tavo nosies reikalas! – dar vis prunkšdamas atšovė keturkojis ir nuoširdžiai nusistebėjo: – Ir kokio velnio jos atrodo tokios skanios?
Porčas debtelėjo vieninteliu sveiku žibintu.
– Butent – a t r o d o. O kaip atrodau aš? Ar labiau metalinis, ar gyvas? A?
– Ka-a-žinau, atsiknisk.
– Va ir aš nežinau, – mąsliai palingavo mašinagyvis.
Nuo liepto pasigirdo viskam pritariantis žiovulys.
– Pasaulis, – beveik iškilmingai tęse mintį Porčas, – septynmyliais šuoliais nuėjo šuniui ant uodegos ir niekas, nė nepastebėjo.
– Ką!? – skalikas pastatė baltas, it sniegas ausis.
– Nesiblaškyk, čia tik posakis.
– Maniau, kad pasakoji apie savo surūdijusią uodegą? – nusišiepė keturkojis.
– O aš maniau, kad jau miegi ir sapnuoji legionus drugelių, didvyri.
Rytuose vienas po kito ėmė tirpti mėnuliai. Švito. Šuo tingiai pasirąžė:
– Man metas. Tai, kaip ten baigėsi tavo garbiajam pasturgaliui?
– Pats tu pasturgalis.
– Eik tu šikt, senas kvaily.
– Pats ir eik!
– Gerai gerai, nesikarščiuok, seneli, dar užkais stogas. Daugiau juk nėbėra kam, – kildamas ant kojų pašaipiai mirktelėjo skalikas. – Tai ką gi iskrėtė, tas tavo botanikas?
– Paleontologas jis...
– Koks, sušiktas skirtumas?!
– Didelis. Man – tikrai didelis, – pasakė Porčas ir atsiduso: – Tas kretinas, vieną gražią dieną, atvilko i namus kažkokio priešistorinio roplio draiskanų ir paklaikusiomis akimis pradėjo vapėti apie evoliuciją, tobulybę ir panašius paistalus.
– Iškrypėlis! – sušuko neva pasibaisėjęs šuo.
– Gali juoktis, kiek tik nori. Sekantį rytą pabudau su uodegą ir reptilijos žiaunomis vietoj priekinio bamperio.
Keturkojis, kaip stačias nukrito ant šono ir ėmė raitytis krečiamas nevalingų konvulsijų:
– Kaip negirdėta! – prajuko jis, – cha cha cha...
– Eik velniop, klouno šmote!
Skalikas prospygiu krykštavo ir raitėsi gailiai aimanuojančiu lieptu. Jam kėlė juoką ne Porčo ir kitų mašinagyvių likimai, ne – šuo nebuvo toks tuščias. Graudžiai juokinga buvo tai, kad jie visi alei vieno ilgėjosi žmonių. Mašinagyviai pasakojo apie juos ir piktai, ir liūdnai, ir juokingai, bet visuomet su meile ir atsidavimu. Jie be perstojo pliurpė ir pliurpė apie tuos savo šeimininkus – apie tuos, kurie kadais, tarsi sulūžusius žaislus išmetė juos į štai tokias Daubas; apie tuos, kurie pamiršę savo atsibodusius ir nevykusius tvarinius, vieną dieną pradingo palikę tik purius, baltus rėžius juodame danguje.
– Nieko juokingo, – pasakė Porčas, bet šuo taip užkrečiamai spygavo, kad nenorom privertė metalinį roplio korpusą kretėti ir gausti plieniniais akordais
– Sakau gi, nieko čia linksmo, – išsišiepė jis. – Va mūsų kaimynė, tokia kuoktelėjusi našlė, buvo sukergus savo kanarėlę ir sulčiaspaudę, mat rytais labai mėgo šviežias sultis ir vargšo paukštuko giesmes. Patikėk, nebuvo linksmesnio reginio, kai ji mėgindavo užčiaupt šviežiais vaisiais tą plazdančią ir bjauriai tarškančią išperą.
Dauboje, kartu su kylančios saulės gaisais, smagiu duetu nukambėjo lojantis kikenimas ir metalinių cilindrų vargoninis juokas.

2009-05-22 14:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-12 19:52
Damastas
Aciu, kad skaitete ir komentavote.Aciu mamai, tetei ir palubes kvartirantui, vorui vardu Edikas, arba - tiesiog Eckai.
Dar aciu sportbaciui, kad suklydo ir kazka supainiojo balsuodamas :)) aciu Tiltei, kad uz gera zodi atsidekojo geru ;)
O is tiesu, dekuj keliems vertingiems komentarams.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 18:53
Dvasių Vedlė
Man patiko, kad buvo skalikas, o ne katinas. Iš dalies netgi patiko herojų bendravimas - toks maždaug mes vienas kito nekenčiam, bet nebendraut taipogi negalim:) Tik kad tų negražių žodžių tikrai galėjo būt mažiau, aš kaip nemėgėja keiksnotis ir plūstis garsiai, tiesiog negalėjau perlipt per save ir įkišto šio darbo į savo septynetą...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 10:47
L Lietus
Keiksmažodžiai parodo autoriaus mažvaikiškumą ir silpną charakterį.

Visas kūrinys (net galia jį taip vadinti) dirbtinas.
Muilinas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 08:51
Flax
Dialogai pertemptai agresyvūs ir dėl to visiškai nenatūralūs. Neskyriau vietos
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 05:57
omnia_mea
Naivoku stiliumi perteiktas siužetas beveik be fantastiškos idėjos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-01 19:44
Damastas

O jus nesikuklinkit, prasom - jau pirmam sakiny rasit kruvas loginiu klaidu ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-29 15:18
L Lietus
Šimtai mėnulių neprasilenkia su logika, pvz Saturnas jų turi ~56. Jupiteris ~63. Jei vertintume, ar mėnuliai gali atskrieti kaip kulkos tai manau gali, manau fizika leistų menuliams suktis apie planetą dideliu greičiu. Tačiau išsireiškimas "Kulkomis atskrieja" kažkaip skamba keistokai, toks įspūdis, kad atskriejo kulkos ir jos staiga tapo mėnuliais. Aisq galimas varinatas, kosminis laivas paleido tokio dydžio kulkas, kad jos patekusios į planetos traukos lauką tapo mėnuliais.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-29 13:53
Damastas
Simtai menuliu-jau prasilenkia su logika.Nemanote?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-29 12:00
M_
M_
Daug neiškių ir gal būt nieko nepasakančių detalių, pvz: "Kulkomis atskrieję šimtai sidabrinių mėnulių" tas "kulkomis " prasilenkia su logika, nebent įspraustas dėl manieringumo." "Ne tavo sumautas reikalas" - kodėl taip grubiai iškart? Man rodos, kad kūrinukas parašytas su tam tikra neapykantos porcija, kuris gal tik pačiam autoriui priimtinas.Dailininkas nutapęs šį paveikslą iš ties nesirėmė blogio vizijomis, o daugiau gėrio nuojautomis būsimąjam pasulyj.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-29 10:59
Damastas
Tiesa sakant, daugiausiai darbo idejau, kad viskas atrodytu belekaip ir apie beleka, o didziausius statymus sudeliojau ant to, kas nera parasyta. Matyt ne viskas pavyko, sunku man dabar spresti objektyviai.
Na, bet debiutas - pameginsiu sulaukti daugiau konstruktyvios kritikos ir tobuleti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-28 20:52
pilkė
Tiesa, dar - pavadinimo tik pirmąjį žodį reikėtų rašyti didžiąją. Visos raidės - angliška tradicija, apgaulingai viliojanti, kai reikia ką nors pabrėžti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-28 20:51
pilkė
Rimtesnis komentaras. Idėja, kaip jau sakiau, gera, bet galvą galima buvo pasukti. Matau tą pačią bėdą, kurią pati turiu: mintis kyla ir norisi kuo greičiau ją apvilkti, tada apgarbstoma bele kuo. Turinį reikėtų rengti atidžiai ir suderinant, įmetant kokį aksesuarą, papuošalą, bet neperkraunant ir būtinai taip, kad tiktų ir žavėtų. Taip apvilkus tekstu, gausis gražus kūrinys. Primatavus vieną kitą variantą galima ir atmesti, jeigu netinka.
Čia toks žaidimas, ir jeigu jo paisai, išeina visai nieko rezultatas.

Čia to pasigedau. Geros idėjos gaila, galima iš jos buvo padaryti labai neblogą variantą. Juo labiau todėl, kad autorius nesipyksta su minties raiška ir moka rašyti tekstą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-28 13:17
pilkė
mmmm... o rašyti reikėtų "blemba" ar "bliamba"? Komentarui šitas žodis būtų svarbus, tad negaliu pakomentuoti, kol nežinau rašybos...

pagarbiai,

katė
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-23 20:46
klimbingupthewalls
standartinis įkyrokas, bet svarbus komentaras:

gerbiami konkurso dalyviai, nepamirškite, kad kol kas komentuoti reikia kiek įmanoma neutraliau ir šiukštu neužsiminkite kokią vietą skirsite kūriniui vertindami.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-23 09:58
Damastas
Nu, blemba, jau atsiprasiau del keiksmu :)
Word'e ismeciau puse is ju ir nieks del to nenukentejo.

Turbut,  vis deto, truputi paaiskinsiu - rasinelis turi tris dalis (nzn,gal persilpnai isskyriau).Pirma dalis apie suns jaunyste, antra - branda, trecia, deja netilpo del mums visiems gerai zinomu isipareigojimu Prokrustui.

Gerb. Weird Star, gal atsimenate tokia balta pelyte su priauginta zmogaus ausimi ant nugaros.Siulau "pakopinti" sita vaizdeli ir mintimis "nupastinti" , tarkim 50 metu i praeiti. Ar atsakiau i visus Jusu klausimus?
Del personazu bjauraus budo, pasikartosiu - jie gyvena savo atskirus gyvenimus ir as cia visiskai niekuo detas :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 22:11
omnia_mea
Masturbaniškas peizažiukas, nors pagrindinė mintis, eik tu šikti, ne tokia jau prėska: negerai kergti papūgas su sulčiaspaudėm...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 15:32
Damastas
Dėl keiksmų - dalinai priimu.Iš šono visuomet geriau matosi, kai ko nors padaugini.
Dėl kitų pastabų, kolkas nematau reikalo teisintis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 15:17
Weird Star
O kaip apskritai sukryžminti virdulį ir balandį? Kam į galvą galėtų ateiti tokia mintis? Nors sąvartyno idėja man buvo artima:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 15:06
Flax
Dialogai netampa kietesni nuo keiksmažodžių skaičiaus. Greičiau atvirkščiai. Taip ir nesupratau, kodėl šuo buvo toks pasipūtęs, o automobilis toks įkyrus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 15:03
Ferrfrost
Sekmes konkurse!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą