DamastasŠis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.
Nematomų rankų pažerti suspindo žvaigždynai. Kulkomis atskrieję šimtai sidabrinių mėnulių staiga pakibo juodame danguje ir balzganais atspindžiais, tarsi šerkšnu nugulė Daubą.
Kadaise čia tekėjo upė, tačiau dabar vėjyje bangavo vien aukštos pievos ir pavieniai krumokšniai. Ant perdžiūvusio, medinio liepto, tarsi iš niekur išdygo jaunas skalikas.
– Ei, į ką ten spoksai?
– Ne tavo sumautas reikalas, – suurzgė šunėkas. Jis tupėjo užvertęs patenkintą snukį į dangų. Nukarusiu liežuviu tyso skaidrios seilės.
– Kvailas padaras, – sumurmėjo pievoje, po lieptu, o balsu iškilmingai paskelbė:
– Piktas šuo! Kovinis!
„Kovinis, kovinis…“ atkartojo tolstantis aidas. Apačioje pasigirdo gergždžiantis juokas. Bet keturkojis, regis, nieko negirdėjo. Vėjas maloniai šiaušė jam baltą, albinosišką kailį, o visatos aukštybėse mirgėjo stebuklingi dangaus šviesuliai.
– Aš čia būnu kas vakarą, – atskriejo iš pievos, – tiesą sakant, būnu čia visada. Įstrigau. Esu labai senas ir labai sulūžęs, che-che. Nei padangų, nei alyvos, nei šeimininko...
– Man nerūpi, – šiurkščiai atrėžė skalikas. Tačiau pievos gyventojas vis neatlyžo.
– Aš seniausias mašinagyvis, šitoje Daubos pusėje. Gali vadinti mane Porču, jei patinka. Taip kadaise vadino šeimininkas, kai dar buvau jaunas.
Šunėkas visai nesiklausė, jis tankiai uodė nakties vėsą ir seilėtais nasrais gaudė aplinkui zujančius uodus.
– O žinai, ko aš labiausiai pasiilgstu, mažiau?
– Aš tau joks sumautas, mažius!
Skalikui nerūpėjo mašinagyviai su savo prieštvaninėmis pasakomis, senais skauduliais ir pamokymais. Jam tiesiog patiko žvaigždės. Kažkodėl jos priminė namus. Bet kas tie namai, šuo nežinojo ir niekaip negalėjo prisiminti.
– Tu tik nepagalvok, kad skundžiuosi ar panašiai, – po lieptu atsikrenkštė geležinėm natom ir tęsė: – Žolė čia sultinga ir uogos prisirpusios, ir bužiukai laksto riebūs. Žinai, roplys mano viduje turėtų būti laimingas tokiu užtarnautu poilsiu. Aš nesakau, kad man čia blogai, tik kartais pasiilgstu, kokio šlakelio geros alyvos, supranti? Ir dar asfalto...
Šuo tik vyptelėjo, bet nieko neatsakė.
– Na nebūk toks stuobrys, jaunystėje ir aš buvau išdidus ir galingas – suknistas kalnų valdovas, sakant. Šeimininkas maitino mane tiktai rinktine alyva.. m–m–m–m... vožtuvai apsipildavo džiaugsmu.
– Kvailas daiktas, tas tavo šeimininkas, – piktai amtelėjo šuo albinosas, mat nesupaisė kas tas šeimininkas per vienas.
– N-e-e-e, tu nežinai, – ilgesingai atsklido iš apačios, – Jis didžiavosi manimi, visiems sakydavo – MANO PORČAS! Ech, buvo metas...
– Man nusišvilpt!
Mašinagyvis įširdęs pliaukštelėjo metaliniais žvynais nusėta uodega.
– Bet ir paikas padaras. Geriau čiuožk ir tręšk pievas sau sveikas. Bent tiek bus naudos iš tavęs.
– Užčiaupk skardas, – atkirto šunėkas. Jis dar kurį laiką stebėjo ryto aušroje gęstantį žvaigždėtos pasakos grožį. Tuomet stryktelėjo ant visų keturių ir raudonom, tarsi pora spindinčių rubinų akim, pagaliau nužvelgė šabakštynais apaugusį sutvėrimą.
– Tūnok čia ir baidyk varnas, prakeiktas lauže. Adios!
Skalikas liuoktelėjo viršun ir vikriai užsikabarojęs stačia uolos atbraila, dingo švintančio horizonto fone.
Naktys čia trumpos, o dienos visos saulėtos. Jos bėga greitai – nepastebimos, lengvos, nerūpestingos... Ir nebesvarbu kas nutiko vakar ar prieš tris dienas, prieš savaitę, mėnesį, metus...
– O žinai, kaip gavau šitą idiotišką uodegą?
– Na?
Mašinagyvis suplasnojo išklerusiomis durelėmis, jis velniškai mėgo pamalti liežuviu.
– Įvyko kažkoks sušiktai esminis lūžis. Žmonijos gyvenime jų buvo begalės, bet šitas išradimas iškart nušlavė velniop visus genetikos, mechanikos, masturbanikos ir dar, bliam, kažkieno pagrindus. Įsivaizduoji?... O mano šeimininkas buvo prakeiktas paleontologas – visokie ten kasinėjimai, griaučiai ir panašiai. Seki apie ką aš?
– Aha, – šuo įsijautęs nosimi baksnojo tolimus mėnulius, mat kilniaširis Porčas buvo išmokęs jį skaičių magijos. Skalikas įprato ateiti kas vakarą ir sualaukęs tamsos susirangydavo ant senojo liepto. Čia jis regėdavo ledines kometas keliaujančias Paukščių Takais, įstabųjį žvaigzdžių lietų, grėsmingas liepsnojančių meteorų audras. Svajingose, rubino spalvos akyse atgimdavo žvaigždynų legendos, kurias mielai sekdavo plepus mašinagyvis.
–... Žodžiu, snarglėti mokinukai avo pamokose ėmėsi į kairę ir dešinę kryžminti virdulius su varlės buožgalviais ir atvirkščiai, ir panašiai, ir taip toliau, – užsivedęs mosikavosi mašinagyvis.
Staiga suinkštė nutriušusios liepto sijos. Šuo stryktelėjo žemyn ir plevėsuodamas ausimis tarp aukštų žolių, nuskuodė paskui naktinį drugį.
– Na, bet ir durnas padaras, – pyktėjo vienas sau paliktas Porčas.
Pievos švelniai bangavo genamos vėsaus nakties vėjo, Dauboje girdėjosi nedarnios svirplių sutartinės ir tyliai rūdijančių mašinagyvių murmesiai.
Skalikas grįžo tankiai alsuodamas ir sušilęs. Vienu šuoliu jis gracingai užšoko ant liepto ir mažumėle pasisukiojęs nudribo i savo pamėgtą vietą. Medinės lentos ir vėl sudejavo po stipriomis, oriai sukryžiuotomis letenomis – tarsi tos aimanos būtų kam nors rūpėję.
– Mielas ciucikai, tavo darbas saugoti, o ne vaikytis plaštakes. – atsiduso Porčas, – Nors... ką čia beprisaugosi, šitoj ašarų pakalnėj. Senas lūženas, ar ka?
Tuo tarpu skalikas įnirtęs prunkštė ir čiaudėjo. Prie nosies jam buvo prilipęs margas nelaimingos plaštakės sparnas.
– Ot begalvis! Kam tu jas ėdi, jei neskanu?
– Su visa derama pagarba, senas pirdžiau, ne tavo nosies reikalas! – dar vis prunkšdamas atšovė keturkojis ir nuoširdžiai nusistebėjo: – Ir kokio velnio jos atrodo tokios skanios?
Porčas debtelėjo vieninteliu sveiku žibintu.
– Butent – a t r o d o. O kaip atrodau aš? Ar labiau metalinis, ar gyvas? A?
– Ka-a-žinau, atsiknisk.
– Va ir aš nežinau, – mąsliai palingavo mašinagyvis.
Nuo liepto pasigirdo viskam pritariantis žiovulys.
– Pasaulis, – beveik iškilmingai tęse mintį Porčas, – septynmyliais šuoliais nuėjo šuniui ant uodegos ir niekas, nė nepastebėjo.
– Ką!? – skalikas pastatė baltas, it sniegas ausis.
– Nesiblaškyk, čia tik posakis.
– Maniau, kad pasakoji apie savo surūdijusią uodegą? – nusišiepė keturkojis.
– O aš maniau, kad jau miegi ir sapnuoji legionus drugelių, didvyri.
Rytuose vienas po kito ėmė tirpti mėnuliai. Švito. Šuo tingiai pasirąžė:
– Man metas. Tai, kaip ten baigėsi tavo garbiajam pasturgaliui?
– Pats tu pasturgalis.
– Eik tu šikt, senas kvaily.
– Pats ir eik!
– Gerai gerai, nesikarščiuok, seneli, dar užkais stogas. Daugiau juk nėbėra kam, – kildamas ant kojų pašaipiai mirktelėjo skalikas. – Tai ką gi iskrėtė, tas tavo botanikas?
– Paleontologas jis...
– Koks, sušiktas skirtumas?!
– Didelis. Man – tikrai didelis, – pasakė Porčas ir atsiduso: – Tas kretinas, vieną gražią dieną, atvilko i namus kažkokio priešistorinio roplio draiskanų ir paklaikusiomis akimis pradėjo vapėti apie evoliuciją, tobulybę ir panašius paistalus.
– Iškrypėlis! – sušuko neva pasibaisėjęs šuo.
– Gali juoktis, kiek tik nori. Sekantį rytą pabudau su uodegą ir reptilijos žiaunomis vietoj priekinio bamperio.
Keturkojis, kaip stačias nukrito ant šono ir ėmė raitytis krečiamas nevalingų konvulsijų:
– Kaip negirdėta! – prajuko jis, – cha cha cha...
– Eik velniop, klouno šmote!
Skalikas prospygiu krykštavo ir raitėsi gailiai aimanuojančiu lieptu. Jam kėlė juoką ne Porčo ir kitų mašinagyvių likimai, ne – šuo nebuvo toks tuščias. Graudžiai juokinga buvo tai, kad jie visi alei vieno ilgėjosi žmonių. Mašinagyviai pasakojo apie juos ir piktai, ir liūdnai, ir juokingai, bet visuomet su meile ir atsidavimu. Jie be perstojo pliurpė ir pliurpė apie tuos savo šeimininkus – apie tuos, kurie kadais, tarsi sulūžusius žaislus išmetė juos į štai tokias Daubas; apie tuos, kurie pamiršę savo atsibodusius ir nevykusius tvarinius, vieną dieną pradingo palikę tik purius, baltus rėžius juodame danguje.
– Nieko juokingo, – pasakė Porčas, bet šuo taip užkrečiamai spygavo, kad nenorom privertė metalinį roplio korpusą kretėti ir gausti plieniniais akordais
– Sakau gi, nieko čia linksmo, – išsišiepė jis. – Va mūsų kaimynė, tokia kuoktelėjusi našlė, buvo sukergus savo kanarėlę ir sulčiaspaudę, mat rytais labai mėgo šviežias sultis ir vargšo paukštuko giesmes. Patikėk, nebuvo linksmesnio reginio, kai ji mėgindavo užčiaupt šviežiais vaisiais tą plazdančią ir bjauriai tarškančią išperą.
Dauboje, kartu su kylančios saulės gaisais, smagiu duetu nukambėjo lojantis kikenimas ir metalinių cilindrų vargoninis juokas.
