Nepažinti pavojai

... Ir ko tiktai nenutinka. Atkeliavęs į seniūniją, Patriubinskas išsyk buvo parblokštas paties seniūno, pastatyto palei įėjimą, ir kartonine savo ranką užgaunančio kiekvieną dorą lankytoją. Gliancinis kandidatas į postą jau nuo durų šypsojo visiems įeinantiems, visai nematydamas ant grindų išsipleikusio savo rinkėjo.

Sumuštas ir išvoliotas Patriubinskas sunkiai kėblino laiptais. Jis lipo aukštyn, trindamas paraudusį skruostą ir stebėdamas baltas avis iškabinėtas visur ant sienų. Nuo pasiutusio mekenimo ir tvaiko Patriubinskui tuojau įsiskaudo galva.

O štai dabar įsivaizduokime: nuo savivaldybės aukštumų, šokinėdamas per tris pakopas, skubiai leidžiasi apylinkės paštininkas Zagorskis.

-Va tai tau! - šaukia jis iš viršaus, lyg patrakęs. - Štai tavęs man ir reikia, brolyti!

Patriubinskas akimirkai sustingo, tuomet staigiai žingtelėjo atgal, nugara ir visu kūnu įsispausdamas sienon. Jis mėgino prapulti tarp baltų it debesėliai avių. Jis mieliau būtų užtroškęs mykiančiame garbanotame chaose.

Tačiau beprotis Zagorskis, jau nutvėręs Patriubinsko rankovę, nusitaikė į artimiausias duris, kaip tik vedančias į čia pat, antrajame aukšte, ypatingu savivaldybės potvarkiu priglaustą rajoninio pašto skyrių.

-Šiandien pirmadienis, - vesdamas Patriubinską siaurais nesibaigiančiais koridoriais, aiškino nelemtas paštininkas. - Vadinasi, niekas mums nesutrukdys.

-Aš... šita…ė...  - bandė prieštarauti už rankovės velkamas ir mažumėlę padusęs Patriubinskas.

Bet Zagorskis tik dar stipriau sugniaužė jam ranką.

-Paštas nedirba, - neatsigręždamas sušnypštė. - Nesinervuok.

Už dar vieno posūkio paštininkas pagaliau sustojo. Greitai apsidairęs, jis paspyrė girgždančias sandėliuko duris, stumtelėjo Patriubinską vidun, įsmuko pats ir atsargiai užsidarė. Kurį laiką įsiklausė, palinkęs prie durų, bet tuojau atsitiesė.

-Pasauliui gresia pavojus, - intymiai sušnabždėjo Zagorskis, nutverdamas kefyro pakelį nuo palangės ir išpilstydamas į puodelius. Jis labai rimtai nužvelgė apstulbusį Patriubinską ir prabilo jau pakiliai.

-O mūsų su tavimi - pati aukščiausia atsakomybė!

Zagorskis nugėrė iš puodelio, nusibraukė lūpas ir užkando rankoje atsiradusiu meduoliu. Patriubinskui nepasiūlė.

-JIE yra tarp mūsų, - dalykiškai pranešė, brėždamas neaprėpiamus mostus meduoliu. - JŲ daugėja kiekvieną mielą dieną. Šimtai, tūkstančiai, gal net milijonai… Įsivaizduoji?

Patriubinskas nenorom linktelėjo, akies kraštu apžiūrinėdamas duris.

-Suprask, brolyti, čia negali būti jokio abejingumo, - nenustygo paštininkas. - Mums būtinos pačios ryžtingiausios priemonės!

Jam kalbant, iš burnos skriejo meduolio trupiniai. Nelyginant vėjo nešamos dykumos smiltys, jie žiro Patriubinskui tiesiai į veidą.

- Pirmiausia, - paštininkas padarė reikšmingą pauzę, iškeldamas viršun prakąstą meduolį, - mums privalu įstatymais uždrausti elektros naudojimą naktį; tada griežtai užkardyti bet kokius šviesos šaltinius tamsiuoju paros metu, neatsižvelgiant ar tai niekingas žibintuvėlis, ar mažulytė degtuko liepsna; galų gale, visiškai uždrausti rūkyti sutemus, kaip lauke, taip ir balkonuose, ir netgi pro langus.

Įžvelgęs Patriubinsko veide abejonę, ir galbūt išgirdęs mintyse ištartą “amen”, jis tuoj pat suskubo paaiškinti:

-Kaip žinia, mūsų planetos švytėjimas kuo puikiausiai matomas iš tolimo kosmoso. O juk mums nevalia talkinti priešui…

Patriubinskas jau siekė durų rankenos, bet Zagorskis be ceremonijų atstūmė jį, ir tęsė:

-Jeigu mes patys šitaip neatsakingai demaskuojame save, vadinasi kažkam juk paranku?

Paštininkas trumpam nutilo, įdėmiai žiūrėdamas pašnekovui į akis, tarsi mėgindamas įžvelgti, kas dedasi pastarojo sieloje.

-Na štai! Savas žmogus! - džiugiai patrynė delnais, galbūt, pamatęs bundančią Patriubinsko sąmonę ar kažką panašaus. O paskui vienu ypu išpoškino:

- Siūlau nedelsiant, slaptu balsavimu skirti ir be jokios gaišaties įvykdyti nuosprendį kolaborantams. Viešai. Miesto aikštėje.

Zagorskis atsikvėpė ir siurbtelėjo iš antro puodelio. Viršutinė Zagorskio lūpa pasipuošė baltais “ūsais”. Jis užkišo tris pirštus į praskiepą tarp sagų marškiniuose, tuomet kilstelėjo smakrą, žiūrėdamas kažkur į tolį, - iš profilio atrodė valingai ir netgi kažkaip kilniai.

-Sakysi niekai? - pagaliau prabilo, ilgesingai stebeilydamas pro langą. - O štai liaudžiai - pramoga, šventė, siautulys!

Netikėtai paštininko veidą iškreipė žiauri grimasa. Staiga jis pratrūko pamišėlio juoku. Juokėsi ilgai, nesustabdomai ir bjauriai gokčiodamas. Nuo žagsėjimo paraudęs veidas išpurto, kepurė nusmuko nuo plikės ir pasirito grindimis.

Štai čia Patriubinskas neištvėrė. Kėdės atlošu jis švelniai sudavė palinkusiam Zagorskiui per sprandą. Paštininko kūnas bejėgiškai žnegtelėjo ant grindų ir liko gulėti.

Dabar nevaldomu juoku nugriaudėjo Patriubinskas. Kažkas pasikeitė jo akyse, kažkas tamsaus atsirado Patriubinsko žvilgsnyje, tarsi iš ten žvelgtų visai ne jis, bet tolimas ūkas - neaprėpiamas, gaudžiantis ir baisus.

Galop jis griebė kefyro butelį ir ištuštino iki dugno. Iš lentynos pastvėręs meduolius, vieną įsikando, o kitus sugrūdo kišenėn. Paštininko kepurę Patriubinskas atsargiai pakėlė ir nupurtė dulkes. Ūkyje neprapuls.