Miško mergaitė

Kartą miške gyveno mergaitė. Vasara ji miegodavo susirietus po krūmeliu, rudenį apsiklodavo nukritusiais lapais, žiema susirangydavo apsnigtoje oloje, o pavasarį, kuomet tirpdavo sniegas, ji pasislėpdavo didelio medžio drevėje.

Mergaitė buvo visiškai viena. Ji neturėjo nei mamytės, nei tėvelio. Iš kur ji atsirado niekas miške nežinojo.

Draugų ji taip pat neturėjo. Su kiškiu mergaitė susipyko, mat ilgaausis nenorėjo dalintis morkomis. Lokys piktai urzgė, kai ji rinko avietes, juk tai buvo jo avietynas. Išdykus voverytė iš viršaus mėtėsi kankorėžiais. O vilkas buvo nedraugiškas ir baisus net iš tolo.

Vardo mergaitė taip pat neturėjo. Miško žvėreliai ir paukščiai šaukė ją tiesiog “Ei! ”. Todėl mergaitė nusprendė, jog geriau toks vardas, nei jokio.

Užtai ji turėjo dvi puošmenas ir su jomis niekuomet nesiskyrė. Tai buvo baltas kaulelis, ant kurio mergaitė rišdavo plaukus ir mažas melsvas akmenėlis, gražiai spindintis saulėje. Bet žaisdama, mergaitė pametė akmenėlį. Dabar jai liko tik vienas kaulelis ir daugiau nieko.

Karta mergaitė Ei vaikštinėjo mišku ir prie ežero sutiko berniuką.

-Kas tu? - paklausė miško mergaitė.

-O tu kas? - paklausė nepažįstamas berniukas.

-Mano vardas Ei. Čia mano miškas.

-O mano vardas Plium. Tai mano ežeras, - ir berniukas parodė jai žuvį, kurią pagavo.

-Feee, tikra kūdra, - susiraukė mergaitė. - Ir tavo žuvis bjauri.

-O tavo plaukuose gražus kaulelis, - nusišypsojo berniukas

Mergaitė Ei nuraudo. Dar niekuomet ji nebuvo girdėjusi tokių malonių žodžių.

-Pažvelk, - pasakė berniukas Plium. - Aš suradau mėlyną akmenėlį. Jis spindi saulėje. Aš tu jį dovanoju!

-Jis mano! - sušuko Ei ir čiupo akmenį.

-Žinoma, tavo, - nusijuokė Plium. - Juk aš tau jį padovanojau.