Berniukai i mergaitės

.    Mes esame vaikai, leidžiame aitvarus vienas nuo kito pasislėpę tarp smėlingų kalvų ir kalvelių. Danguje viršum jūros mes matome tik virvelių pynes ir skiautėse išpieštus veidus. Dienos būna ramios, giedros ir saulėtos, būna vėjuotos, aitvarai piktai plakasi tarpusavy, būna sykiais susikerta, susiveja, susimazgo, regis nė neišpainiosi.

    Tuomet padangė įplyšta ir iš ten nusileidžia ilgos rankos lyg kopėčios, išnarplioja rezginius, skėsteli delnais, ką apglosto, kam stukteli atžagariai, ir vėl pradingsta į nepasiekiamas aukštumas.

    O už kalvų berniukai ir mergaitės laiko siūlo galus užvyniotus ant ričių, vedžioja aitvarus tarp debesų, timpčioja, paleidžia pavėjui, suka ratu, baksnoja kits kitą ir meiliai, ir paskiausiai supykę… Ir vėl viršuje prasiskiria žaibuojantys gaivalai, išsilanksto ilgomis kopėtėlėmis, pagrūmoja, pagūžčioja, pradingsta.

    Viskas kartojasi metai iš metų, vaikai žaidžia slėpynių, regis, patys nė per colį neužaugdami - tie patys mergaitiški sijonėliai siekia kelius, trumpos kelnytės dengia laibas berniūkščių šlaunis.  Jie tokie patys, kaip paprasčiausi kiemo vaikai, niekuo neskirtingi kad ir kur slėptųsi, kad ir kiek spalvintų savo aitvarus, klijuotu jiems dantis, ragus, klouno nosis ir nukreivintas šypsenas.