raudonų siūlų kamuoliukai
vyniojasi link horizonto
pro arklius rupšnojančius žolę
seną kalvę kaimo pakrašty
ir vienišą  laukinę obelį

jei tris kart sušuktum
suklustų tik arkliai
prieš naktį jie šiek tiek neramūs
matyt nujaučia žaibus

kantrūs laikrodžiai vėl sustojo
aš net neprisimenu dienos ir laiko
žinau kad vakar  buvo rugpjūtis
o laikas jau traukia į naktį
bet dar nesutemo
dar nešvyti jonvabalių taškeliai 

atsigulus ant žolės mintyse skaičiuoju avis
gal baltavilniai ėriukai sugrįš ir į mano sapnus
gal sugrįš