Oi ne, tai ne taip paprasta bus " ONĄ Jėzaus senelę" perskaityti. Nors ši CLAIRE HEARTSONG knyga jau prieš savaitę kaip atversta, bet... hmm. Perskaičius kelis puslapius grįžtu atgal, priverstas skaityti iš pradžių. Jau ne vieną sykį taip. Atrodo, jog toks reikalas būtų užkoduotas mano smegenyse. Beje, organizuotai užkoduotas, kuomet nesidrovima, didžiulei publikai žiūrint į akis kalbėti:
“Esu amžinai dėkinga Gyvenimo Tėvui-Motinai nuo pat vaikystės, išklausančiam ir atsiliepiančiam į mano meldimus. Kas aš esu? Kokiu tikslu šitame svetimame krašte esu? Kaip grįžti Namo?...”
Šalia padedu ir savo užrašus. Jų daug. Ir ūmai pajaučiu, kaip nyku juos tokius matyt ir žinoti, kad jie tavo, būtent, Prany, tavo . O aukštybės! o Viešpatie jose! kaip galėjo atsitikti, kad tik dabar išdrįstu savo gyvenimą įvardinti Tėvo-Motinos vardu, parašant jį didžia raide - Gyvenimas...