Darbymečio užrašai III

3.
Pats sau tariu:
- Renku save į atmintį, -
ir nelabai tikiu,
kad šitaip aš.
Tiek metų jau, kai, regisi,
nei akmenėlis nenudingęs,
kurį seniai (kadaise)
savo, mažylio, rankose laikiau.
Ir nemanau, kad gali būt kitaip, 
kol po vaikystę dar gebu pavaikščioti,
kuomet susižinau,
kad būtent šitaip kuriasi žvaigždynai -
nuo dulkės, akmenėlio, nuo manęs
per atmintį, per atmintį,
Prany, žmogau.

Ir nežinau
ar kas dar geba
iš manęs atimti šitą narsą,
kad kuriantis esu,
kad būtent tik dėl to ir Dievas
rodo į mane kaip Žmogų
panašų Sau.

Nepatikiu, oi - NE!
nors man tik 100 metų,
o jau senatvė užgula
it priešai būtume ji man, aš jai -
Žmogaus darbymetis Visatoje
dar tik Pradžia.

- Renku save į atmintį:
pats sau tariu
ir nelabai tikiu,
kad šitaip aš -
dar pradinukas,
dar į mokyklą NETGI neatėjęs,
dar neapglaustęs savo motinos gamtos. 

O šitą žvakę 
paimu į savo kelią tartum molį,
kad nulipdyčiau Dievą iš šviesos.