Darbymečio užrašai VI

6.
Šurmuliuoja kažkas,
šnibžda, kužda it raugas
ir nėra valandėlės laisvos,
kurioje nepajausčiau -
kai eilėraščiai nykti sumanė,
kai atrodė toks mažas, kuprotas,
toks murzius esu -
įsiliejo senatvė į titnagą,
kibirkštėlėm įkūrus žvaigždynus aukštus.
Kaip tai šventa ar - ne,
nerimauti dėl to jau nereikia -
čia daug laisvės net būti altoriumi sau.
Gelia kaulus
ir smegenis gelia,
ir smagu nežinoti
kaip išmokt žmoguje
begalybę dangaus...