Darbymečio užrašai VII

7. Ne netyčia

Nepyk, žmogau,
kad didelis ESI,
nors ūgiu už mane žemesnis.

Netyčia atverčiau knygelę,
netyčia surastą pakelyje 
ir perskaičiau žodžius kaip žlibis,
menkai tikėdamas, kad sugebėsiu.

Nežinau kito Žmogaus, kuriam  būtų labiau rūpėjusi etnologija. Toks jis ir išliko atmintyje. Saulės spindulių nuauksintu veidu, šypsantis, žengiantis bendraminčių būrelio priekyje. Niekada nepavargstantis, visuomet jaunas. Amžinai jaunas!

- Hmm, amžinai jaunas! - pasikartojau sau bandydamas įsitikinti ar tikrai senolio akimis matau ir šauktuką. Pasisekė. Akys patikino, kad tikrai taip. O gerokai žemiau nuo teksto atitraukta data liudijo, kad toks raštas atsiradęs du tūkstantųjų metų birželio mėnesio dvidešimt trečiąją ir pasirašytas jis būtent taip:

Dalisatė,  2000 06 23                      Ginas Žiemys 

Stoviniuoju, žiūriu į šitaip pasirašytą tekstą, menkai regėdamas jį, ir numanau, kad, ko gero, labai verta į savo aklo diedo darbymetį prisiimti nemenką šmotą laiko iš pašalės, iš kitų teritorijų. Kiek daug? Bent dešimtmetį, bet prasmingiau, kad jo būtų daugiau - ne vienas kitas dešimtmetis, o iki kol žmogus pasijaustų ir išmoktų būti amžinai jaunu. 
  Negreitai atsituokiu nuo tokio pasaulėjautos žiupsnelio, bet tai  padaręs, girdžiu lyg man kažkas, lyg aš kažkam:
- Deja, deja, kaip suprantu, tai ne Dievo, o Gino Žiemio žodis. Ne per dažnai girdžiu jo vardą, kaip ir pavardę, o Dalisatė... Kas ji? Net nenumanau, kaip taip įvardintą dalyką įsivaizduoti. Pasirodo, kad aklas ne tik akimis, protu, bet ir vaizduote...
  Pakloju surastą  pakelėje knygelę atgal, o apsigrabaliojęs aplink save, surandu nemenką akmenį, čiupt jį tarp išsėstų pirštų ir nedvejodamas užkeliu ant knygelės viršelio, dar vis kurį laiką nesivokdamas, kad juo pasirodė esąs titnagas.
- Oho! Oho!, bet kodėl toks lengvas, a? -nusidzyvinau mintyse,  bet pasirodė, kad buvau išgirstas ir netgi jautriau negu žodyje kad.
- Puiku, Prany, kad dar ir dzyvicis (stebėtis) moki. Aš irgi iš ten. Ar ne per toli mes nuo savo namų nuėję?
- Apie ką čia?
- Apie tai, ką ir pats, Prany, samprotauji ar pats į save kalbi.
- Žinai tą žmogų, į kurį Ginas ŽIEMYS rodo kaip... amžinai jauną?
-Tu jį irgi žinai. Netgi ne savais, o įlipęs į jo batus, ėjai iš jo namų į savus. Svetingi namai.  Ar verta tokius užmiršti?
- Kada tai būta? Iš kokios pasakos, nacionalini Lietuvos akmenėli, - nesusilaikęs paskubėjau, bet jam tai nekliudė būti ramiam, natūraliam, nekliudė būti titnagu, tačiau šis laikas, prasidedant Kalėdomis ir 2025 metų laukimu, iš tikrųjų iki šiol išlieka kitoks - jis su mįslingais ir netikėtais apsireiškimais po visą Dievo karalystę, o, vadinasi, ir asmeniškai po kiekvieno žmogaus Savęsp, Savęs (i), po Ašašai.
- Laukiau tavęs, bet kad taip susitiksim, ogi turbūt net sapnuose nebūna. O jeigu ir būna, tai jie kaip mat užsimiršta, net akių neatmerkus. Tarkim, kad šis mudviejų susitikimas irgi ne šiaip sau. Ne netyčia toks.
- Kilstelėki, Prany, mane nuo knygos. Kad joje ten erdviau, laisviau. Gal tuomet mudu kartu ir Norbertą Vėlių išgirsim. Taigi, tą patį, į kurį Ginas ŽIEMYS rodo, kaip amžinai jauną.
  Neatrodė, kad toks prašymas man būtų ne iš tų, kasdienių, bet šit sekundė, kita, kai suabejoju, kuris iš mudviejų šią knygą  sunkiau apsėdęs - ar jis, titnagas, ar aš, Pranas, Pranys, Pranciškus?