Darbymečio užrašai

1.
Grįžta LAIKAS atgal.
Kaip toli?
Šitiek daug
manęs niekas neklausė,
bet vis tiek nejauku,
pasijautus it pasaką sekčiau pats sau, `
kai, atrodo, žemynus apėjęs,
prie padangės prigludęs,
kai... (o Dieve, girdėk!)
savo molį kaip skolą
sugrąžinti nešu
Ir džiugu man,
kad darbymetį šitą
iš savęs taip sumojęs, (sumanęs)       
iš SAVĘSP.

Buvo rytas ir vakaras.
(nežinau kelinta tai diena)
kai per Žodį kaip molį
(o Dieve,  girdėk!)
patapau žmogumi.

Tai ne prieštara tam,
kad Adomas anksčiau su Ieva.

Jau pavargo Kabelių bažnyčia
dovanojusi krikštą per kryžių.
Nežinau kas dar laiko ant kojų,
bet ne tai šitą kartą svarbu -
nesuprantamas Raidei nei Protui.
vyturėlis krūtinėj pritilo,
kad bandau pakalbėt į save
kaip žvaigždyną, kaip kosmosą,
kaip begalybę kažko, 
kad netyčia mąstau,
nežinodamas net kad mąstau,
ko dar reikia,
kad žodžiai pavirstų į sėją,
nors kaip duonos, kaip druskos
nemoku užmiršti,
kad ne dulkė,
o atvaizdas Jo, Visagalio,
per Žmogų esu...

Griausk, Perkūnai, jei tai ne tiesa,
o žaibai tegu Bibliją kuria kaip žvakę...