Darbymečio užrašai IV

4.
Daug frazių ateičiai palikęs
net nepajautus kaip, kada, kodėl
užrašęs jas.
ir niekuomet nebuvo taip,
kad pamanyčiau,
kokie dievai jas kalbina
per rašalą, per abėcėlę,
per užmačias palepinti save
O šitą kartą išgirstu,
kad ir giegulė: 
- Kukai, kur tu? Kukai, kur tu? -
Ir nors  nerodau į save kaip Kuką,
pavasarį ne už langų,
pavasarį čia pat, savy girdžiu,
prasidedantį giegule

O vyturėli, nesupyk,
šįkart giegulė aplenkė tave 

Graži ši pajauta,
ilgai jos nesuvokus,
ne kartą mąstant apie tai -
kuris (kuri) iš jų pirmesnis būtimi -
kiaušinis ar višta.

Ir ką sakyt kitam?
Ką sau pačiam manyti?

Ir nors nerodau į save kaip Kuką,
bet patylėti irgi nevalia:
- Aš čia, giegule, čia,
pavasaryje tartum gėlės žiedas įsikūręs
su lašeliu medaus
Net keista darosi -
kaip atsitikę, kad lig šiol,
(netgi aplenkdamas save)
taip sužydėjusio pavasario,
visur kitur ieškojau,
bet tik... ne žmoguje.

Bet jeigu taip,
o kas ir kaip toliau?
- Ne tik toliau, -
atsiliepiu pats sau,
- o ir dabar tegu nebus vėlu pašaukti:
nėra aklų,
kurie savęs pažinti negebėtum
nepaisant ar su akmeniu burnoj,
ar su alyvos šakele...

P. s: Iš frazių paliktų ateičiai, nežinant kodėl jos taip užrašytos: „Ar tamstoms neatrodo, jog nunyksta Velykos kaip Kristaus Prisikėlimo šventė“