Darbymečio užrašai II

2.
Žinau, kad durų savyje
lig šiolei nei turėjęs, nei turiu,
bet jau ne pirmą kartą taip:
-Tuk - tuk! tuk - tuk!
Ne vėjo šūsnys šitaip pro ausis,
ne garvežiai nusidėvėję stūgauja,
nesumanydami
          kur šitokius save padėti -
kažin, ar daug kas nepatingome 
apvaikščioti save,
kolei karaliais, karalienėmis
šalelėse SAVĘSP,
kol be bažnyčių įsitikinę,
kad Dievas su mumis,
todėl ar verta jaudintis,
kad gali atsitikt kitaip,
kol ‘’du gaideliai, du gaideliai
baltus žirnius kulia”

Ir iš tiesų - ar gali? 

- Dar-by-me-tis, -
pats sau dar ištariu,
menkai nutuokdamas
kad man jis vos pradžia,
tik skoniui prakaito susižinoti,
jį lyžtelėjus liežuviu -
taigi, gyvenimais Adomo ir Ievos,
kai dvasios poreikiai, jos prigimtis
dar kilstelėt aukščiau sumanė,
bet ša:
- Tuk -tuk, tuk - tuk!
durų nėra,
tačiau į smegenis kaip į duris...
Ne šiaip sau stūgauja nusidėvėję garvežiai,
nesumanydami
              kur šitokius save padėti.