Vincento Kati (ištrauka)

Senis Vincentas pabudo skaisčiai už lango šviečiant pilnačiai, susapnavęs keistą, šiurpų sapną. „Ar aš dar gyvas, ar jau ne? “, – tokios mintys užplūdo senio galvą. Įsitikinęs, kad tai tik sapnas, nerangiai atsikėlė, kad nepažadintų žmonos, tamsoje apgraibom susirado cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį, ir nusliūkino į tualetą. Neužsidegė net ir šviesos, tik atidarė langą ir užsirūkęs prisėdo ant vonios krašto. Galvoje sukosi vis tie keisti sapno spalvoti vaizdiniai: „Mažas, lyg ir pažįstamas miestelis su sukrypusiais mediniais namukais, o juk reikia pasiekti geležinkelio stotį, išvažiuoti kažkur“, – susapnavo. – Kodėl? Bet pro tą miestą seniai neberieda traukiniai“, – pagalvojo senis. – O gal kalti kariniai lėktuvai, sraigtasparniai ir ginkluoti iki ausų kareiviai? “, – svarstė senis, giliai įtraukęs aitrų cigaretės dūmą, detaliai prisimindamas sapną.

Pro kareivių užkardą slenka ilgiausios voros žmonių, tarp jų ir jis, žmona, vaikai ir nepažįstamieji. Jie skuba, lyg būtų pasaulio pabaiga, ar karas. Dangaus horizonte pasigirsta lėktuvų, sraigtasparnių motorų gausmas, mėtančių liepsnojančius liežuvius. Tačiau, vos tik pasiekę žemę liežuviai virsta žmonėmis ir įsilieja į jų voras. Vincentas pajuto, kad šalia vis daugiau ir daugiau atsiranda neaiškių, keistos nežemiškos rasės būtybių. Jis mėgino žmonių grūstyje surasti savo pažįstamus, bet nematė jų, nerado. Bejėgiškai bandė išsilaisvinti, pasprukti iš tos minios, kol viena jauna daili moteris, suspausta minios ir prigludusi prie jo, pašnabždėjo į ausį: – Nori manęs? Ji kalba, aiškina, gražia veido išraiška išskirtinius, jos manymu, žodžius, o seniokas žiūri į ją ir mąsto: „Banguoju tų minčių, jausmų skale – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. “ Vincento geismas pasiekė apogėjų, kai jos apnuogintos kojos susipynė su jo paliegusiomis kojomis, kai dailios ir putnios jos lūpos įsisiurbė į raukšlėtas lūpas. Vargais negalais jis susivaldė, susitvardė.
Pasakė – ne!

„Jei tai sužinotų mano žmona, – pagalvojo Vincentas, – ką pasakytų apie mano nakties sapną? “ Surūkęs cigaretę, senis sandariai uždarė vonios langą ir, atsigėręs stiklinę šalto vandens, nusliūkino į miegamąjį. Deja, užmigti negalėjo. Jis vis regėjo tamsoje jauną moterį, jos kojas, lūpas ir viliojančią, gundančią šypseną. Bijodamas neužmigti, Vincentas tamsoje susirado degtinės buteliuką, kurį buvo pasislėpęs nuo žmonos, ir siurbtelėjo nemažą gurkšnį. „Reikia kažkaip užmigti, reikia. “
Tik gal po kokios geros valandos pagaliau užmigo, bet ir vėl tęsėsi tas prakeiktas keistas sapnas.

Dabar jis visai šalia geležinkelio stoties, tačiau jau vienas prie traukinio bėgių. Tamsa ir rūkas neleido įžvelgti, kurgi tas traukinys. Jo akys spoksojo į rūke paskendusį šviesoforą, ryškiai mirksinčią žalią šviesą. Traukinys tolumoje suūkė, sugergždė bėgiai. Senis blaškėsi kaip pelė spąstuose, nežinodamas, kaip ištrūkti. Apėmė baimė ir nežinia, kai netikėtai prieš save išvydo aukštą, stambaus sudėjimo žmogaus siluetą:,, Atiduok pinigus! “ – iškošė pro dantis žmogysta ir užsimojo peiliu. Savigynos instinktas greitai suveikė, nors jis pats buvo išdžiūvęs kaip šakalėlis, tačiau jėgos dar turėjo. Reikia sprukti, kol nevėlu, pagalvojo ir leidosi bėgti kiek įkabindamas. Kūną išpylė prakaitas, širdis, kaip pagautas plakis, ėmė spurdėti tankiai. Bet jo kelyje pasimaišė tas nelemtas akmuo. Senis šlioptelėjo visu ūgiu, išsitiesė it kulkos pakirstas.

–  Ką vėl susapnavai? – iš miegų pabudinta bildesio, kai šis iškrito iš lovos ir veidu trenkėsi į radiatorių, paklausė žmona, – Košmarą! – keldamasis nuo grindų teištarė. Skaudėjo žandą ir kaktą, ant kurios iššoko didelis guzas.
– Uždėk ledo, – patarė žmona.
Dar neatsigavęs nuo patirto sapno ir kritimo, senis nusvirduliavo į virtuvę, atsidarė šaldytuvą ir iškrapštęs iš šaldymo kameros ledo gabalėlį užsidėjo ant skaudamos vietos. Skausmas šiek tiek aprimo, bet buvo baugu atsigulti, užmigti.  „ Ką daryti? – mąstė Vincentas. – Gal išgerti šilto pieno, kaip patardavo amžiną atilsį motina, o gal geriau vėl gurkštelti iš paslėpto buteliuko? Bet kas iš to? “
Galvoje vis sukosi vaizdiniai, kuriuos ką tik susapnavo.
– Eik miegoti, – iš miegamojo išgirdo žmonos kvietimą. – Nekvailiok!
Vincentas jautė, kad iki ryto jau neužmigs, tad nupėdino į savo darbo kambarėlį. Praviras langas atnešė rudens dvelksmą. Senis pažvelgė į veidrodį, į savo raukšlėmis išvagotą veidą, paskui į autoportretą, kurį nutapė prieš daugelį metų, ir nusipurtė.,, Nepanašus, – priekaištavo sau. – Kažko trūksta. Gal vidinio, o gal spalvinio sprendimo? “
Azarto pagautas, išsiėmė iš spintos senai užmirštą dažų dėžutę ir teptukus.,, Gal vėl reikia pradėti tapyti? – pagalvojo. – Juk kažkada neblogai sekėsi. “
Neturėdamas paletės, Vincentas susirado plastmasinį nuo silkių dėžutės dangtelį ir išspaudė iš tūtelių po lašą aliejinių dažų.,, Kuo gi juos atskiesiu, baigėsi terpentinas, – suabejojo. – O gal tiks degusis skystis, kurį naudodavau laužui užkurti? “
Pabandęs tą skystį, senis buvo patenkintas – tiko, bet labai jau smirdėjo. Noras tapyti buvo didelis, todėl jis nusprendė pataisyti savo seniai tapytą autoportretą. Nusikabinęs paveikslą nuo sienos ir nuvalęs dulkes, užsidėjo ant senutėlio molberto ir prisėdo ant kėdės, kad apmąstytų, nuo ko pradėti.,, Įdomu, kelintais metais jį tapiau? “ – pagalvojęs apsuko paveikslą ir nustėro.,, Negi taip greitai bėga laikas? Vakar buvau tamsiaplaukis, o šiandien žilas ir raukšlėtas kaip naginė! – Ką daryti, ar palikti kaip dabar, ar pakeisti viską? “ – keisto sunkumo slegiamas dvejojo.
– Ai! – garsiai drąsino save – Kas buvo, pražuvo! Nutapysiu koks esu dabar.
Pirmiausiai pradėjo nuo fono, norėdamas pajausti, atgauti tapymo įgūdžius. Sumaišęs rudą ir žalią spalvas, nedrąsiai brūkštelėjo ant drobės.
– Aha! – garsiai nusistebėjo. – Dar nesugrubo pirštai ir mintys!
Greitai lėkė laikas. Už lango ėmė brėkšti, o jis vis intensyviai darbavosi teptuku. Saulei pakilus, atitraukė storas linines užuolaidas ir išvydo save kitomis spalvomis. Į jį žvelgė paliegęs žilas, barzdotas vyras su raukšlių ratilais paakiuose ir atsikišusiais skruostikauliais.,, Negi aš taip atrodau? “ – bandė ginčytis su savimi. Nepatenkintas savo darbu ėmė taisyti iš naujo kai kuriuos veido bruožus, vis žvilgtelėdamas į veidrodį. Kuo ilgiau Vincentas taisė, tuo labiau buvo nepatenkintas, kol galų gale neištvėrė. Išsispaudęs juodų dažų ant dangtelio ir pasiėmęs kuo platesnį teptuką, drėbtelėjo ant autoportreto.,, Jei jau neišeina, tegul būna tik juoda dėmė! “ – savikritiškai įvertino.
Dar ilgai žiūrėjo į juodulį senis, kol žmona atidarė jo kambario duris.
– Na ir prirūkei, fu, uždusi! – raukėsi ir mosikavo rankomis it vėduoklėmis.
– Tai ką čia pridarei? – žvilgtelėjus į juodą drobę, nusistebėjo ji. – O buvo toks geras autoportretas!
– Buvo! – ir tepridūrė:  – Nebėra ir nebebus!
– Pavalgyk ir eik prigulti, juk visą naktį blaškeisi kaip pelė spastuose, – priekaištavo žmona.
– Nenoriu, – burbtelėjo Vincentas. – Geriau eisiu kiemo nušluoti, gal atsigausiu.

Apsivilkęs šiltą striukę ir užsimaukšlinęs kepurę, jis išėjo į kiemą. Oras buvo saulėtas, tačiau juodi debesys jau rinkosi ties horizontu.
„Matyt, ateina lietus su šlapdriba? – svarstė seniokas. – Reikia sušluoti lapus, kol jie dar sausi. “
Kai kiemas buvo švarus, Vincentas sukimšo lapus į polietileninius maišus ir prisėdo ant suolelio pailsėti. Šaltokas rudens vėjelis atvėsino sukaitusį nuo darbo raukšlėtą veidą, rankas, įlindo į užantį. „Nereikėjo užtapyti autoportreto, nereikėjo“, – priekaištavo sau. – Bet…Šias Vincento abejones netikėtai nutraukė kniaukimas. Miaukė lauke gyvenanti katė, kuriai Vincentas davė Kati vardą.
– Kis kis kis! – švelniai pašaukė. Katė pribėgo, užšoko jam ant kelių ir pradėjo murkdama meilikauti.
– Ar nori valgyti, Kati? – kalbino, lyg katė suprastų jo žodžius. – Aš tuoj!
Katė vikriai nušoko nuo kelių ir, sekdama paskui Vincentą nubėgo iki namo durų.
Dar ilgai Vincentas žiūrėjo į katę, kol ji pasigardžiuodama krimto savo pusryčius, ir pagalvojo, kad ne namai gyvenime yra svarbiausia…

„Pamišėlis, nenormalus! “ – kas dieną girdi, netgi iš savo artimiausių žmonių.
– Nemoki gyventi, kovoti už save – esi per daug jautrus! – ne kartą pareiškė jie.
Tokie pasisakymai dar labiau varė Vincentą į neviltį, vertė užsisklęsti. Aišku, jis pats prisipažįsta, kad nesugeba gyventi kaip kiti. Nemoka eiti per gyvenimą alkūnėmis ir kumščiais. Vakarop senolis pasijautė prastai. Krėtė drebulys, gal todėl, kad perpūtė rudens vėjas ir sušaldė krūtinę ir rankas, o gal buvo ir kita priežastis. Kas žino? „Tikriausiai paveikė šios nakties sapnas? “ – baigęs gerti paslėpto buteliuko turinį, svarstė Vincentas. Išgėręs karštos liepžiedžių arbatos, prigulė, tačiau bijojo užmigti. Vakarop Vincentas pagaliau užmigo, paskendo tamsumoje. Užplūdo sapnas.

Dabar jis vienas, braidžiojantis po nežinomo miestelio gatves. Tik kur ne kur namų languose degė švieselės, apšviesdamos belapių medžių kamienus. Jie atrodė it žmonių figūros. „Ko gi ieškau šiame mieste ir kodėl naktį? “
– paklausė savęs Vincentas. „Gal ramių ir šiltų namų, o gal tos moters? “ Tačiau šias jaudinančias mintis nutraukė pavojaus signalas, šliaužiantys tankai, skrendantys lėktuvai, juodi karių siluetai. Kažkur netoliese blykstelėjo liepsna, trenkė kurtinantis sprogimas. Senis krūptelėjo ir suklupo. Šalia jo atsirado gili juoda duobė. Vincentas pažvelgė į dangų ir pamatė, kaip akinantis lėktuvo prožektoriaus spindulys kažko ieško. Senis bandė slėptis už namo, bet lėktuvo šviesa ir ten surado jį. „Amen, kaput! – persižegnojęs dar spėjo sušukti:
– Baigta! “

Vincentas pabudo žadinamas žmonos Violetos.
– Tai ką vėl susapnavai, kad šaukei per sapnus ir blaškeisi lovoje?
Jis nieko neatsakė, tik skubiai apsirengė ir išėjo į lauką. Saulė jau švietė virš namų stogų, katė Kati jau laukė savo pusryčių. Ji meilinosi, trynėsi tarp Vincento kojų, kol gracingai apsivertė ant nugaros. Vincentas pasilenkė ir paglostė jai pilvuką, kaklą. Ji ėmė murkti. „Visiems reikia meilės ir švelnumo“, – pagalvojo. „O jei to nebus! Tada atsidursime savo mažame pasaulėlyje, užsisklendę ir lauksime, kol prabils mūmyse žvėris“, – filosofavo. „Bijosiu šiąnakt užmigti, nors – dar tik rytas“, – nepaliovė graužęsis senolis. Įpusėjus dienai, jis nebeturėjo jėgų kuo nors užsiimti. Ausyse vis dar gaudė, sproginėjo tankų sviediniai…
– Tik to betrūko! – priekaištavo žmona Violeta, lyg nujausdama, kad jos vyras yra sutrikęs ir dėl kažko išgyvena. – Nueik pas psichologą, patars. „O kuo jis gali padėti? – pagalvojo Vincentas. – Reikia juk pačiam nugalėti save, pakreipti viską kitaip. “ „Jaunystėje rašydavau dienoraštį, eilėraščius, galbūt vaikiškus ir naivius, – prisiminė. – Bet kurgi jie dabar, gal rūsyje? “ Senis nušlepseno į rūsį stačiais mediniais laiptais ir, atrakinęs seną surūdijusią spyną, įžengė ten, kur seniai nebuvo. Sandėliuko patalpa buvo tamsi ir drėgna. Užsidegęs nuvarvėjusią žvakę, apsižvalgė: ant lubų ir sienų kabojo voratinkliai, pelėsiai. Atsidaręs senos spintos duris, kur kažkada laikė savo „brangenybes “, nustebo. Rankraščiai tvarkingai gulėjo savo vietoje, tik nuo laiko buvo pageltonavę. Vincentas, pasišviesdamas žvake, išsitraukė aplankus ir, nupūtęs dulkes, prisėdo ant seno, sukrypusio fotelio. Laikas greitai lėkė, kai jis įniko skaityti lapą po lapo.

žeme maitintoja
esame nepasotinami
mirtis atiduos dalį mūsų skolos

Kuo toliau, tuo su didesniu susidomėjimu Vincentas jau garsiai skaitė savo rankraščius. Nežinia, kiek ilgai sėdėjo rūsyje ir vartė lapus, vis stabtelėdamas prie kokio nors, gal artimo šiandienai įrašo.

Su įkvėpimu drožiu Nukryžiuotąjį. Užstrigo erškėčių vainikas. Netinka jis Tau – per aštrus, grubus. Vietoj ilgų aštrių spyglių išdrošiu gėlių vainiką… Gal tai beprotybė, sąmoningas savęs vedimas ten, iš kur negrįžtama arba kenčiama iki  beprotybės…

– Gimimas ir mirtis – taip arti vienas kito, – lipdamas laiptais iš rūsio garsiai samprotavo Vincentas.
– Eik pavalgyti, – išgirdusi lipantį laiptais savo vyrą, pašaukė Violeta. – Tai ką ten rūsyje veikei tiek laiko?
– Sėdėjau ir rūkiau, lauke šaltoka, – bandė išsisukti.
– Bet juk ten nėra šviesos, lemputė seniai perdegė, – postringavo pati.
– Įsuksiu naują, – tepasakė ir ėmė valgyti, ką žmona buvo paruošusi.
Papusryčiavęs Vincentas vėl nusliūkino į rūsį, pakeitė lemputę. Elektros šviesoje rūsys atrodė tarsi po karo. Pirmiausia seniokas ėmė tvarkyti darbastalį: sudėjo išmėtytus kaltus ir kitus įrankius į dėželes, kruopščiai nušlavė jį šluotele, pjuvenas ir drožles supylė į senutėlį kibirą. „Va, jau net geriau, gražiau! “ – šyptelėjo ir, užsidegęs darbu, atidarė spintos duris. Akį patraukė vienas, kažkada nebaigtas drožinėti medinis bulvonėlis, Vincentas ištraukė jį, nupūtė dulkes ir, pasidėjęs ant darbastalio, ėmė apžiūrinėti.  „Ech, visai neblogai! –  nusprendė. – Tai kas, kad jis suskilinėjęs, bet turi jėgos! “
Tada jis prisiminė, kada pradėjo drožinėti. Vakarais, kai neturėdavo kuo užsiimti, paprasčiausiu lenktiniu peiliuku imdavo drožinėti, kas šaudavo į galvą. Taip gimė paukštukai, žvėriukai, primityvūs, didelėm galvom ir rankom bulvonėliai. „Bet kurgi jie dabar yra? “– pagalvojo. Seniokas ištraukė apatinį spintos stalčių ir apsidžiaugė: „Šai jie! “
Kaip didžiausias brangenybes sustatė juos ant darbastalio ir atsidėdo į fotelį. Į jį žvelgė „Sėjėjas“, „Mąstytojas“ ir kiti drožiniai.
„Gerai, kad jie dar išliko, nevirto dūmais. “ – dėdamas  juos atgal į stalčių, pagalvojo Vincentas. Supylęs šiukšles į maišus ir uždaręs rūsio duris, išėjo į kiemą įkvėpti gaivaus oro. Iš dangaus krito baltos baltos snaigės.

„Žiema, ir vėl žiema. “, – šyptelėjo Vincentas šlepsėdamas taku link pašto dėžutės. Jis puikiai žinojo, kad laiškų seniai nei pats rašo, nei gauna. Atidaręs dėžutę, žvilgtelėjo ir nustebo – laiškas. „Įdomu! Gal iš tėviškės, o gal visai ne man? “, – suabejojo senis. Pavartęs voką ir įsitikinęs, kad jam, nuskubėjo į savo kambarį, susirado akinius ir atplėšė. Viduje tūnojo tik vienas pageltęs, sudžiūvęs beržo lapelis. Atsargiai, kad nesutrupintų, senis išėmė jį ir, vartydamas rankose, ilgai galvojo. Ant voko nebuvo nei antspaudų, nei siuntėjo adreso. „Greit Kalėdos – susikaupimo šventė! – pagalvojo Vincentas, dėdamas beržo lapelį atgal į voką. – Liūdna, labai liūdna! Su daug daug nežinomųjų! “, – samprotavo.
– Tai kurgi vėl išsiruošei?  – Vincentui išeinant pro duris, paklausė Violeta.
– Ai! – nenorėdamas sakyti tiesos, išlemeno. – Baigsiu tvarkyti rūsį ir išnešiu šiukšles, sumelavo, – nors žinojo, kad eina ne dėl to. Nulipęs į rūsį ir išsitraukęs iš spintos aplankus, senis vėl atsisėdo į fotelį, užsidėjo akinius ir pradėjo skaityti savo užrašus.

Kiekvienas žmogus – atskira Visata. Visi tai, rodos, žinome. Galbūt kažkokie netikėti sukrėtimai kažką ir pakeičia, bet reikia turėti daug drąsos ir kantrybės, kad išliktume stabilūs ir pasitikintys… Bėgame kaip skruzdėliukai, savaisiais takais, nepažvelgdami, kad už mūsų auga gūdus miškas. Deja, realybė slypi ne tvirtume, o daug giliau…Gilumoje – šaknys. Genai – sėklose.               

Ties paskutiniu užrašytu žodžiu Vincentas nustojo skaitęs,
užvertė aplanką ir susimąstė…