Barista

Jau kelintądien verdu kavą naujaip
pačiam sau. Kai kurie taip virdami
prideda dalykėlių, bet aš priedų
nenoriu dėl jų toxiškumo. Virdami
truputį nupasakoja procesą, o
paslapčių prašo neatskleisti.
Nesidalinti. Neperduoti kitiem.
Vaikiški sekretai, kurių galimas
dalykas, laikysiuos. Vienas tox
neoficialus barista nevisiškai tixliais
duomenimis jau praeitam
dešimtmety buvo miręs.
Sako nusigėrė. Galbūt.
Visgi labai panašų veikėją į jį
aptikau Veidaknygėj. Tox pat
burbuliškas, įraudęs, pūstažandis.
Parašiau. Neatsakė. Matyt, būsiu
apsirikęs. Ne pirmas kartas,
mano veidų atpažinimo programa
brokuota. Arba brokuotas esu pats.
Niekas nebenori atpažinti manęs.
Arba slapstosi ne jie, bet aš,
o mano noras atnaujinti pažintis
yra menamas. Ir toxiškas.
O  g baristosal tikrai nebėra gyvųjų
tarpe. Jei taip, labai gaila. Buvo
žmogumi, su kuriuo buvo įmanoma
bendrauti. Buvo kai kurių bendrų
nuotykių liudininku. Kavą, arbatą
ar bet kokį, patį paprasčiausią maistą
savo mamos namuose  patiekdavo
ceremoniškai. Ceremonijos buvo
jo paties dalis. Dabar jis pats tapo
prisiminimų dalimi. Paprastų, bet
atmintinų dalykų ceremonmeisteriu.
Dažnai susitikdavom bažnyčioj. Tada
traukdavom į jo mamos namus.
Mamai mirus jis įsteigė
pasilinxminimų namus Landynė.
Vietoje to, kad tapytų. Gaudavo
užsakymų, bet darbo nesiėmė.
Buvo pilnas neaiškių slaptų minčių.
Sekretų. Juos atrasdavo arba
prarasdavo naktimis vaikščiodamas
po tamsos gaubiamą miestą.
Vienas kaminkrėtys pasakojo,
kad jis irgi mėgsta vaikščioti
naktimis, bet ne mieste, o girioj.
Eina su prožektoriumi ant galvos,
kaip speleologas arba šachtininkas.
Normalūs žmonės nevaikšto
naktimis. Taip elgiasi tik lunatikai.
Mėnuleigiai.
Skalauju metalinį pusės litro
puoduka. Nelabai švariai, užviręs
vanduo spragsi. Suberiu pirmą
šaukštelį kavos. Užputoja. Tuo pat
metu suku šaukštelį ir mažinu ugnį.
Mažai miegu, todėl vienu metu
kone sinchroniškai atliekamiem
veixmam turiu
susikaupti.  Nemėgstu stovėti
prie dujinės, bet virdamas kavą tokiu
būdu ne tik išverdu maximalų
kofeino koncentratą, ugdau kantrybę,
bet ir sutaupau. Kavos kaina šiuo
metu laikau kosminė. Anxčiau tris 
kavos šaukštelius tiesiog
užplikydavau, dabar ją beriu į verdantį
vandenį. Putoja. Suku. Tada dar
vienas šaukštelis. Putoja mažiau. Trumpai
paverdu, trečio šaukštelio
nebeprireikia. Kavos ekonomija 33%.
Taip manau, bet nesu tikras.
Matematikos turėjau du. Beje,
ir visų kitų dalykų taip pat.
Kavą pilu puodelin. Kartais telpa,
kartais ne. Tirščiai lix rododendram.
Visame kame buvau dvejetukininku.
Tokiu ir lixiu. Du kavos šaukšteliai
tai dvejetainés sistemos simbolis.
Apie sistemas ne itin ką išmanau.
Apie simbolius turbūt daugiau.
Krikščionybės simbolis žuvis.
Ji tuo pat metu ir rodyklė.
Yra žmonių renkančių puodelius.
Man irgi patiktų. Kelis pirkau
sendaikčių prduotuvėse didesniame
mieste ir miestelyje. Miesteliuose
sendaikčių prduotuvės ko gero
subtilesnės. Nors tai nėra
reikšminga, norėčiau puodelio
su žuvimi. Minimalistiškame
o gal bizantiškame fone.
Galvoju, kad iš tokio norėčiau gerti
kavą prieš užsiversdamas.