Tas tai nors ir nerišliai rašo, bet teisingai. Jei paklysti girioj ar nori papildomą lanxtą nusukt, ar šuns pabėgusio ieškai, ar mėtai pėdsakus, ar nori atskratyt neaiškaus
girininko, kuris nieko nesako, tik autą pristabdo vis ten kur tu išeini, kas jam pasako kur einu ir kur būsiu nežinau, gal dronas, gal medžiuose kameros, tų ir anų pastaika, o gal
nuojauta miškų parceliuotojo, lyg kontrabandisto, ar nori išvengt medžiotajų, eini toliau nuo jų šūvių, o gal brakanierių, ar nerandi kur trumpam pririšai šuvą, o šuo
šaukiamas neatsako, žaidž kavonę ar išsiduot kėkštam nenori, reik turėt papildomų
cigarečių. Nori sutikt žvėrių irgi vilką, bet nenori kai šuo dingęs. Kaulų daug mačiau,
briedžio kaukolę pagriovy radęs kiton pusan prie išejyma iš girios į ganyklą pernešiau
dar tada kai žolė neaugo. Nukniso. Matyt kamerų čia gali būt daugiau nei radau ir jie
nato kur einu, ką nešu.
Ir laiko, ir ramybės reikia. Ir tikėjimo, kad rasi. O medžiai klaidina, klaidina. Šlapynės klampina, giria aina tankyn, tu jau pusiau girinis. Ir šuo išgirdęs švilpimą, ir šaukimą
atbėga po dviejų naktų nebuvimo. Apšlubęs, bet nepailsęs. Grįžt nenori, bet pagautas
pirnyn tempia ir kur bėgt žino. Namo. Ir nesako ar buvo sutikęs vilkę. Šuo nemėgsta
girtis.

Na ką, ruskių orkai, kukurūznikai dega?

Turiu interpretaciją kodėl Lietuvos jaunimas laimingiausias.
Visi nustebę, niex nesupranta kaip Lietuvoje galima jaustis
laimingu. Niekam nesuvokt iš kur ta laimė randasi. Visa yra
labai paprasta. Juk kuo kvailesnis žmogus, tuo jis laimingesnis.
Visas Lietuvos jaunimas yra kvailas. Taip! Laimė yra kvailių turtas.

Jei D duos, jei man bus leista,
per kitą apsilankymą Sendaiktyne,
jo kampe arba lentynoje esančioj
durų dešinėje, arba už kampo,
jei savo noro nepamirštau,
o jeigu ir pamirštau, norėčiau rast
puodelį su žuvimi. Žuvimi
išplaukiančia tiesiai iš Evangelijos.

Už kurią sumokėta pilnai, o jos
pačios kartais dalinamos nemokamai.
Puodelis su žuvimi išplaukiančia
iš Evangelijos irgi galėtų nekainuot.
Arba kainuot daugmaž vieną eurą.
Nors ir tai nėra svarbu.

Ar kam nars tek girdėt kreipinį - džmorninge?
Kam nors tek girdėt takį kreipinį?
Suvis neturiu muzikynes klaysas, bet šiek tiek turiu
kalbinę klausą. Taigi...

Žiūrau Amilijų iš Laives alėjas,
o sakyt noris Amelijų iš Manmartra

šiuolaikybė be razinų negali
taip kaip besėklas vynages
be fruktozes perviršia

Kaip sakė  vienas garsus
nepraustaburnis, nevala prikakojęs
mokytajai un stala, bet to nesenoj
tinklalaidėj išsigynęs Algis Greitai,
Balys Sruoga paraše Dievų Mišką,
kūrinį vertą Nobelio ir tik jį iš lietuvių
vert skaityt. Nobelis, kaip
visi žino, nėra kokybiška literatūrinė
premija, yra geresnių. Sakau, kad
yra ir kitų lietuvių autariu, galbūt vertų
bent šiokia tokia dėmesia.
Taip kaip pasielgė Ramanauskas
yra baisu, nehigieniška, barbariška,
kerštinga. Bet šis, manau šiaip jau
neblogas žmogus pagarbinęs, regis
visas lietuvių kalbos mokytajas,
pasielgė teisingai. Kartu ir siaubingai,
žinoma. Laikau tai simboliniu atlygiu
pedagogėms susinančioms tautos
ateities suvakymų ape literatūrą,
kalbą, raštiją ir raštingumą.
Menkinančioms visa, kas šviesu,
viltinga ir gera.
Ak, Andriukaitien, kode niex nepaliko
excrementų ant tavojo stalo? Kitų
net pavardžių nepamenu.
Jakimavičienės literatūros pamakos
tebuvau dusyk. Tai buvo truputį kita.
Kitoniška it anapusybė. Verta
visakeriopa dėmesia. Tai nutiko tik
dukart.

Užšalo žemė, upės ežerai, šiandien perėjom ledu aptrauktą griovą.

Santariškės ir Absurdo teatras


Kai kurie aktoriai čia, vaikšto
apsisiautę togom. Taigi Romoje
viskas ir mirtis buvo teatras. Senatoriai
mirdavo atmetę rankas taip
apglėbdami pasaulį, o iš tikrųjų
būdami pagonys atsiduodavo žemei.
Tingus senatorius mirdamas bent
pajudindavo pirštus tingiai
šypsodamas. Pirštais jis rodydavo
- viskas, vaidinimas baigtas.
Valstietis, tas tai guldavo
kopūstų lauke ir nesigėdydamas
pakratydavo kojas. Filosofas eidavo
po alyvmedžiu.
Santariškėse nėra aktorių arba jie
tokie tikri, kad net nevaidina. Bukas
yra bukesnis. Mirštantis miršta,
bemirštąs galuojasi. Čia ne visai
Roma. Togos yra togos, bet vadinamos chalatais,
turi kišenes, kuriose yra stilius ir šis bei tas.
Yra kišenés, nes ne visada yra kam
iš paskos nešioti stilių, popierių ir
užrašinėti mintis.
Mirštantis galuojasi. Tik visiški
kvailiai Santariškėse vaidina
protingus. Kai kurie kvailiai su togomis
nori būt karvedžiais ir senatoriais.
Mačiau svetimą sapną, kur Neronas
pasirodo kaip nevykęs aktorius.
Žiūrovus jis verčia žavėtis savimi
iki absurdo.
Bet vargu ar šis svetimas sapnas
tikras. Šaltiniai sako, kad jis vaidino
taip puikiai, jog tikrovės neskyrė nuo
vaidinimo. Kiti elgėsi lygiai taip pat.
Salomėja šoko įsijautusi taip, kad
kaip atlygį gavo Jono Keikštytojo
galvą. Aš verdu pusgalves šuniui,
duodu jas graužt ir nevirtas, bet
kam Salomėjai Jono Krikštytojo
galva. Argi jos gautas atlygis nėra
absurdiškas? Paulius sako, kad
gera dovana gerai atbėgusiam yra
laurų vainikas. Vainikas galvai, o
galva kam?

...

Tie nesibaigiantys, įkyrūs kaip musės beasmeniai Mes eina
per gruodžio purvyną, gi mano einą per gruodą. Žemėtom kojom
sulipa į luotą, teškena purvą, atriša virvę ir irias
žvaigždėlaikio link.

Langoljeram luoto nepavyt.  Bet argi.