En
Today when I awoke from a nap the faceless man was there before me. He was seated on the chair across from the sofa I’d been sleeping on, staring straight at me with a pair of imaginary eyes in a face that wasn’t.

Lt (manaip)
Kai pokaityje snūstelėjęs pabudau
beveidis buvo prieš mane. Man miegant sėdėjo jis ant kėdės prieš sofą žvelgdamas įsivaizduojamomis akimis iš nesančio veido.

Kai kuriems grafomanams reikėtų smegenų perpylimo.

, kas tai?
Ši svajonė galgi ne tiek svajonė,
kiek sapalionė.
Pavyzdžiuj aš manau,
kad lietuviška svajonė yra,
kad ateitų ruskis ir cepelinai
su grietine ir spirgais kartą savaitėj.
Vargas tame, jog tai prieštara.
Abu dalykai vienu metu neįmanoma.
Arba arba. Arba ruskis, arba cepelinai.
Arba kerzai ir autai, arba spirgai su grietine.
Aš atidžiai tyrinėjau dabartines ir
ikikarines nuotraukas. Siauraakių,
mongoloidiško tipo bruožų pokary
daugėjo. Intelekto koeficientas, turbūt
nė nereik sakyt, ritosi velniop.
Buvo įdomu atrast, kad velniop ritosi,
jei ne viskas, tai labai daug kas.
Pagal statistiką, daugėjo skyrybų,
alkoholizmo daugėjo taip pat.

tuoj tuoj ir Žagarėnų šuliniai
apsitauks eketėmis

Ką daryt su pacientais, mėgdžiojančiais mane, jų daktarą?
Priduoti į augintinių skyrių kaip
papūgas ar leisti vieniem gydyti kitus?

Vakar, pirmąkart šį sezoną valgiau
grybų, nors neieškojau. Nesiseka
nustatyri jų veislės, rūšies ar rasės,
bet mudu su šuniu esame gyvi,
o štai iš septynių grybų vos du buvo
sveiki.
Dabar net girioj ramybės nėra, giria
pilna triukšmadarių, tokios a la
muzikinės taršos. Vienas senis
visu garsu leido kuo triukšmingiausią
radijo stotį, skirtą tikrai ne seniams,
ne stirnoms ar briedžiams, kurių
kanopėlių, žarnų ir kanopų randame
aibes, dažniausiai tvarkingai
pamestas po dvi. Joks žvėris jų neliečia, nenuneša, neėda. Nepanašu
į plėšrūnų darbą, labiau į taip
vadinamų medžiotojų veiklas. Nebegaliu vedžioti šuns palaido, nes
jis dar iš tolo pajutęs maitų dalis,
stirnų ir briedžių dalis metasi link jų.
Radęs tempia namo, graužia ir savaitėm. Vos baigęs vieną diarėjos ciklą, tuoj pat pradeda kitą. Nes vėl
randa ką nors, kas jį suvilioja.
Žarnos skanu, blauzdikauliai
delikatesas. Čia Žemaitija, laukinių
žemajčių kraštas. Miškai
neįmanomai nusiaubti. Regis važiuoji
ar eini girios keliuku. Tačiau pabandyk išsukt iš jo. Pamatysi,
kad tavo įsivaizdavimas, jog eini giria
ir yra tik įsivaizdavimas. Iliyzija. Maja.
Kirtęs kelias medžių juostas matai tikrąjį vaizdą - girioj girios nėra.
Tos kelios medžių juostos palei
kelią yra nwtikras vaizdinys, už jo
nieko nėra. Nėra nieko. Tiesiog nieko.
Kartais net kelmų, nes ir jie nurėžti
arba nurauti.
Tokias apsaugines medžių juostas
verčiančias galvoti, kad už jų yra
miškas, vadinu girios griaučiais.
Medžių girios vietoje yra daug, bet
girios nebėra nė kvapo. Tik rąstų
sandėliai, menkaverčiai sunkiai
pervažiuojami kemsynai sukelią
logistines problemas, todėl mažiau
paliesti, biokuro sandėliai ir didžiuliai
apokaliptiniai plotai su bet kaip ties
juosneniu nežinia kokiu tikslu
nurėžtais neįžengiamais jaunuolynais
pažymėtais lenta - Projektą remia
Europos Sąjunga.
Kas tai per projektas? Ar tikrai šią
Apokalipsę remia Europos Sąjunga?
Netikiu. Žinoma, ką tai remia, bet
tikrai ne tai. Nes ar įmanuremti
Apokalipsę. Į ES projekto remiamu
piktavaliu nurėžtus plotus tu
neįžengsi. Jei įžengsi, tai įstrigsi
ilgam. Jų pereiti neįmanoma. Žinoma,
gali brautis, bet prarasi daug laiko,
patirtis gal bus neįkainojama, visgi
beprasmė. Šie apokaliptiniai kirtimai
panašiausi į gynybinius ruožus,
į užtvaras nuo ruskio. Tačiau čia
Latvijos pasienis. Ar ruskigaliai
pradės invaziją per Latviją?
Įdomu.
Apie sudarkytas girias galiu daug kalbėti, bet kam tai rūp, tad pakaks.
Apibendrinant: 

anksčiau ar vėliau Lietuva patirs
ruskigalio invaziją, dvikojų įsiveržimą
ir niokojimą giria patiria jau dabar,
pelių antpuolis sodyboje
nepaskelbtas, bet pasiekė viršūnę.
Atidarau krosnies liuką, o iš jo išlekia
pelė ir blaškosi kaip pakvaišus.
Angoje nepakeliama smarvė.

Šuns narvas taip pat nekvep.
Kol bus medžiokiai į griovius
metantys žarnas ir kanopas,
tol reikės vererinarų. Arba savigydos.

Apie Rimgaudą reisuojantį į
Apokaliptinės girios pusę dukart.
Jis mina taip tankiai, jog galima
susidaryti įspūdį, kad grybai aug
vietoje medžių. Patikrinus ką vež,
paaiškėjo, kad jo grybai lyg ir nelabai
valgomi. Tai dideli, veik pusmetriniai
ar vos mažesni raudonviršiai. Gerokai
pakirmiję. Bet versliokas, matyt
neblogs, sakosi per valandos reisą
uždirbąs 30€. Parduoda senyvai
mokytojai tuos raudonikius ir vėl min.
Gerokai pakirmijęs, bet pelningas biznis.
Čia teko sutikt gal

Išsikrove tilypans, kaj ko neparašeu
galbut, tajp kaj ko tikraj ir galbut

Mano rašymai skalsūs, gardesni už girą iš cisternos karštą vasaros dieną
arba už sirupą skiestą vandeniu iš automato geriant jį tik pasibaigus paskutiniam kinoseansui Šilely.

Krenta gilės, obuoliai ir perseidės
naujai atvežtai pacientei
vienu metu reikia ir psichologo ir psichiatro

ji sako: dangus tai abscesas švino
labai skamba negražiai todėl pataisau:

dangus tai aneurizma

Pirmi sakiniai Helen DeWitt
Paskutinis samurajus lt en


prologas


Mano tėvo tėvas buvo metodistų pastorius. Buvo aukštas, dailus, kilnių bruožų vyras, turėjo gilų, gražų balsą. Mano tėvas buvo aršus ateistas, žavėjosi Clarence'u Darrow. Jis bėgo šuoliais per ištisas klases taip, kaip kiti berniukai bėga iš pamokų, jis pamokslaudavo mano senelio parapijai apie anglies izotopą 14C ir rūšių atsiradimą, o sulaukęs 15 metų laimėjo stipendiją studijuoti Harvarde.

i

– Pasidirbam bambukines ietis! Nugalabinam visus plėšikus!
– Niekaip.
– Neįmanoma.
Trys ūkininkai („Septyni samurajai“)
Kaimelį kasmet užpuola plėšikai, per juos ūkininkai praranda derlių, kartais ir gyvybes. Šiemet seniūnai nusprendžia nesėdėti rankas sudėję. Jie girdėję apie kaimą, kuris išsigelbėjo kartą pasamdęs pono neturintį samurajų. Nusprendę pasielgti taip pat, išsiunčia keletą saviškių surasti būrelio ryžtingų samurajų. Kadangi užmokesčio nesiūlo, tik valgį, guolį ir kautynių džiaugsmą, ūkininkai gali džiaugtis pirmąjį sutikę Kambei (Takashi Shimura), stiprų ir nesiblaškantį vyrą, nutariantį kautis jų labui.


The Last Samurai
Prologue


My father’s father was a Methodist minister. He was a tall, handsome, noble-looking man; he had a deep, beautiful voice. My father was an ardent atheist and admirer of Clarence Darrow. He skipped grades the way other boys skip class, he lectured my grandfather’s flock on carbon 14 and the origin of species, and he won a full scholarship to Harvard at the age of 15.


– Let’s make bamboo spears! Let’s kill all the bandits!
– You can’t.
– That’s impossible.
Three farmers (Seven Samurai)
A small village is yearly invaded by bandits and the farmers lose their crops and sometimes their lives. This year the elders decide to do something about it. They have heard of a village which once hired masterless samurai and was saved. They decide to do the same and send some of their number to search for willing samurai. Since there is no pay, merely food, a place to sleep, and the fun of fighting, the farmers are fortunate that they first meet Kambei (Takashi Shimura), a strong and dedicated man who decides to make their cause his own.

Duok kvailiui šautuvą, į vamzdį prišiks, sakydavo klasiokas.
Duok vergui laisvę – ant galvos be kopėčių lips.
Išmokyk beraštį rašyt, tai ir rašys nežinodamas kam ir kodėl rašo.

Daviau kvailiams šautuvų, tai negana į vamzdžius prišiko, bet ir vieni kitus apšaudė.
Daviau laisvę ir dar rašto pamokiau.
Dar daviau kopėčias.
Dabar viso nori lipt per galvas, rašyt ir šikt. Bet ypač rašyt.
Šūdais ir krauju.

Kaip jį suprasti. Ar yra žiūrinčių?