Kažkada išverčiau

Rumunų poetas  Nichita Stanescu 

  Ars poetica

Mokiau savo žodžius mylėti,
jiems rodydavau širdį
ir nesiliaudavau pakol jų skiemenys
nepradėdavo mušti.
Jiems rodžiau medžius
ir tuos, kurie nenorėjo šlamėti,
be gailesčio pakardavau ant šakų.

Galiausiai žodžiai
privalėjo tapti panašūs į mane
ir į pasaulį.

Paskiau
pasiėmiau pats save,
atsirėmiau į abu upės
krantus,
kad parodyčiau jiems tiltą,
tiltą tarp jaučio rago ir žolės,
tarp juodų šviesos žvaigždžių ir žemės,
tarp moters smilkinio ir vyro smilkinio,
leisdamas žodžiams važiuoti per mane,
tarsi sportiniams automobiliams, tarsi elektriniams traukiniams,
tam, kad greičiau pasiektų paskyrimo vietą,
tam, kad išmokyčiau juos kaip persikelia pasaulis
iš savęs paties
į save patį.

"Teisė į laiką" (1965)