https://www.youtube.com/watch?v=OPUOltmMuas

George Bacovia (Džordžė Bakovija)

(Rumunų klasikas, gimė 1881-09-17 mirė 1957-05-22)

Rudens natos

(Note de toamnă)   
Tyla… mieste – ruduo…
Lyja… ir tik lietus nepasiliaus kalbėjęs –
Švininė tyluma ir vėjas, ir pavėjui
Greit krinta lapai išvaduoti.

Įleisk, atidaryki, numylėta,
Su šakomis ir sausais lapais, - priimk mane,
Mieste liūdna mergaitė numirė, -
Ir išnešė, ir laidojo per lietų…

Įleisk, ruduo mieste –
Ir visa žemė rodos vienas kapas…
Lyja… ir per miestą, vėjo nuplėšti,
Skubėdami, greit krinta išvaduoti lapai.

Savo kūryba G. Bacovia yra artimas prancūzų simbolistams bei E. A. Poe. Centrinė Bacovios kūrybos obsesija – žmogaus veiklos visatoje neveiksmingumas. Pakeiskite Dievą nebūtimi, tuštuma, ir jūs pateksite į Bacovios pasaulį su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis. Jo herojus – konvulsiškas ir betvarkis, bevalis ir pasibaisėtinas, bergždžias juokdarys, tačiau nuo to, į priešišką ir nepažinų pasaulį nusviesto žmogaus įvaizdis ne mažiau turiningas ir įtaigus. Iš čia ir tokie jo kūrybos motyvai: vienatvė, tuštuma, klaustrofobija, keistumas, agonija ir galiausiai mirtis, kaip siekiamybė ir kaip nuolatinė nuojauta.
Mirė Bacovia 1957 m. gegužės 22 d. Bukarešte.
Eilėraštis verstas iš G. Bacovia “Poezii” Bucureşti, 1975.

Gyvenimas - auka
Gyvenimas - tarnystė
Gyvenimas - tai meilė
Tad neškit ją
Iš požemių
iš katakombų
iš suspaustos krūtinės
Švieskit, šildykit ir glauskit

Tik tyrame pasiaukojimo ore širdis skraido,
tik pasiaukojimo karalystėje sklando dvasia.
Tegu šviečia Dievo šviesa viršum visų įsimylėjėlių,
kad jie surastų prieglobstį pasiaukojimo šešėly.
Pasiūlyk įsimylėjėliui tūkstantį džiaugsmų,
tačiau galiausiai jis pasirinks pasiaukojimą.
Pažvelk į mane, atsidaviau kančiai
ir patyriau tokią saldybę aukodamasis !
Prie pasiaukojimo kojų pranašumui nebelieka vietos.
Mano drauge, negaiški laiko su piktais žmonėmis,
neleisk jų liūdesio dulkėms suteršti tavo džiaugsmo.
Ištuštink namus, atsisakyk savęs paties
ir pasikviesk į svečius Mylimąjį.