Kiek galima nematyti artimo savo? Kiek galima ? Na, sutinku, sėdi namie viena, dirbdama, kaip ir visada buvo.. Draugauji, kaip ir anksčiau, per internetą su tais, su kuriais ir anksčiau, kaip ir visada buvo,  dar atsiranda ir naujų. dar internetas atsiunčia visokių , na, ir įdomių ir naudingų, ir gražių ir protingų, bandai nekreipti dėmesio į visokias kvailas ar tamsybiškas žinias, bet gyvas žmogus, kur -gyvas sutvėrimas? Belieka tik katinas, taip, sutinku, gyvas , ir gudrutis, ir tave supranta kartais, oi kaip supranta, beje, vakar net pavyko jį užhipnotizuoti, chacha.. Jau labai jie , tie gyvūlėliai, mus myli... Va, turėjau nueiti skatinti katiną paėsti, neėda pats vienas...Betgi žmogus!  Dievulėli, neleisk jų zombinti, leisk jiems greičiau vienam kitą sutikti, surasti ir apkabinti, pasakyti, kad myli... nes tavo gi kibirkštis kiekviename yra, neleisk jai užgęsti...

Orfėjas senoje tvirtovėjė

Poetas, su sakalu ant peties, įžengia į tvirtovę.
Jis jaučiasi labai sutrikęs
ir lygiai toks kaip žvaigždė Kanopus,
toji iš Australijos pusrutulio,
matoma tiktai tiems, kas nešioja akinius ant širdies.

Nemato niekas poeto.
Vieni nemato, nes neturi regėjimo.
Kiti nemato, nes neturi širdies.
Galop likusieji jo nemato, nes jų nėra.

Visi tačiau sako choru:
Poetas nėra geriamas, taigi jo nesuprantame!
Poetas nekvepia kaip gėlė
kaip jį galime suprasti,
kaip galime laikyti tai, kas nekvepia kaip gėlė,
už gėlę?!

Poetas eina didžiąja gatve.
Eik velniop, jam šnypščia sakalas nuo peties.
Eik velniop, kvaily, jam šnypščia sakalas nuo peties.
Poetas nuduoda, kad nieko negirdi.

Mačiau savo akimis poetą, įeinantį į tvirtovę.
Jis laikė dešinėje rankoje, dešiniame kumštyje
pasmaugtą sakalą. “Šalčio didybė”(1972)

Tarp senų savo vertimų užtikau šį eilėraštį ir aiktelėjau, nes visa tai ne šiaip sau, ne šiaip sau...

Nichita Stănescu (kažkada versta)

Aš, tai yra jis

Jis buvo sutvertas būti grobiu,
grobiu rinktinių žodžių,-
su sakalu ant paskutinio skiemens.
Jis džiaugėsi jausmu
kad yra maistas,
jog yra valgomas…

Todėl jis
stovėjo ištiestas laike
tarytum ant iešmo
ir, kuo degė galingiau
išorėje,
tuo noko įstabiau
viduje.

Kilo iš jo
į viršų, nelyg aukos dūmas
nesuprantami žodžiai,
kaip yra šieji:

Dieve, Viešpatie,
išminties šalme
galybės kalavijau…

“Nežodžiai”(1969)

Ką sukūrei, tas tavo vaikas, tegul ir netobulas, bet vaikas. Ir su visu tuo, nepamiršk, kad "Išmintingo žmogaus širdis teikia kalbai lakumo / ir stiprina žodžių patrauklumą Pat. 16,23

Bevelyčiau didelę dalį čia įdėtos mano kūrybos pASLĖPTI, nebrandu, nevykę, teisi Varna: švelniai sakant, prasta. Bet tada, kai juos rašiau tai buvo vaistas man, buvo gyvybiškai reikalinga. Padėjo nesulūžti, nesusinaikinti...tame kalėjime, kuriame buvau, tame pačiame kalėjime, kuriame ir daugelis išbūna vos ne visą arba visą gyvenimą, nors ir nenuteisti už savo kaltes kalėti iki gyvos galvos.

"Džiūgauk pasaule, sulaukęs Mesijo prisikėlimo rytą šarmotą, nusiminimo palikim vergiją, ruoškime sieloms džiugesio puotą"... Nereikėjo gerti dar ir to vyno... perdaug, visko perdaug.... Ir niekas šiandien man nepaskambino, niekas...  Pasimelskim už vienišus ir apleistus...

Kiek tik įmanoma stenkis suprasti savo kaimynus ir draugauk su išmintingaisiais.
Sir 9,14

Kažkaip užkabino labai:
"Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama ir smarkieji ją sau grobia"

Mt. 11,12

Viso elgesio šaknis - širdis; / ji želdina keturias šakas:/ gėrį ir blogį, gyvenimą ir mirtį; / o viską nusprendžia liežuvis
Sir 37, 17-18

Vos ne letargo miegas ir nors daugiausia atmerktom akim, vos ne anabiozė, šiandien. Ale betgi taip ramu, ramybė nepaisant nieko, totalus nusiraminimas, ir net ir tavo užančio nereikia... ir net nereikia užpečkio, ar mūro slėptis... Covid-19 neateis."Jei pasiliksite manyje/ ir mano žodžiai pasiliks jumyse,/ jūs prašysite, ko tik norėsite, /ir bus jums suteikta".
Jn 15,7