Kiekvienoje meilėje yra Dievas, taip kaip kiekviename spindulyje - saulė

Kaip gera, kai balandis nutupia ant krūtinės, taikos pranašas

Į mano balkoną atskrenda balandis, pasisukioja ir dingsta, Dėkui Dievui, neteršia, tik vos-vos...Tiesiog atskrenda pasisveikinti. Ta proga prisiminiau, kad  kai gyvenome Palangoje, beveik visą laiką laikydavom atidarytus langus. Ir atskrido per langą balandis ir po lova pradėjo vyti lizdelį. Negalėjom juo atsikratyti, vydavom, bet niekaip neišvydavom. Mama, pagavusi tą balandį įkyruolį, atidavė jį vienam vairuotojui, kad tas nuvežęs į Klaipėdą jį paklaidintų. Bet balandis sugrįžo. Nebepamenu gerai, bet atrodo dar kartą bandėm juo atsikratyti, bet , aišku, nepavyko. Jis ir vėl mums trukdė, vis vijo lizdelį palovyje.  Beliko viena išeitis, nors dabar kai pagalvoju, labai kraugeriška, įkišę į maišelį jį paskandinome. O ką reikėjo daryti? Gal reikėjo nedarinėti langų, kad jis negalėtų įskristi? Gal būtų atpratęs, gal reikėjo iš mūsų pusės daugiau kantrybės su ja (tiksliau, ne balandis čia buvo, o balandė). Bet galų gale, kas yra svarbiau: balandė įkyruolė ar nekantrūs dėl jos įkyrumo žmonės?

Kažkada vanduo buvo toks švarus, kad prieš įbrisdamas į jį norėdavai nusiprausti

Prisiminiau kaip kelionėje mano bendrakeleivė labai protinga advokatė prasitarė, kad per mėnulio pilnatį ji durna... Tai ką bekalbėti apie humanitarus... Ar Jus irgi taip veikia mėnulio pilnatis?

Clandestinus

Couvent de Sainte-Marie

Aš po tamsius koridorius
vaikščiojau vienas,
Brolių celių jaučiau
paprastumą ramybę...
Čia - Dvasia
karaliauja; už juosiančių
sienų
Net minties apie darbą nedorą
nekyla.

Aš laipteliais iškrypusiais
varpinėn ropščiau;
Ir ranka nuo laikų
patamsėjusias sienas
Aš liečiau; ir jas švelniai
su meile aš glosčiau -
Šitos sienos regėjo
čia amžių ne vieną!

Tarsi amžių Dvasia
maldoje išsiliejo -
Taip man palietė sielą
Jos karštosios
liepsnos;
Aš ant kalkmenio plytų
sustingęs stovėjau:
Angeliškos ikonų
įsižiebė
šviesos:

Ir girdėjau - prašneko
manop krucifiksai;
Ir Šventieji - ne statulos -
čia man bylojo:
Jog tik Viešpačiui Dievui
nuo šiolei aš skirsiu
Visą šlovę; ir sielą -
malda priviliojo.

...Aš po tamsius
koridorius vaikščiojau
vienas,
Brolių celių
jaučiau paprastumą,
ramybę;
Ir Marijos šventovės
šlove pakertėtas
Palikau, ir jos kojos
apleisti nedrįso.
Išverčiau iš rusų kalbos, autorius davė teisę elgtis su jo poezijos vertimais kaip norėsiu

Gražina tikrai teisi taip sakydama: jeigu yra kur pragaras, tai tik šioje žemėje...

Zombiai atbėga, atidunda