Meilė - tai ne drugeliai pilve, tai - šiurpas per visą kūną, kai nėra kur dėtis, tai tikrai beprotybė. Ar numirtum už mane?

Tavo Draugas yra tavo akis, saugok jos skaistumą,
nekelk dulkių savo liežuvio šluota.
Šalinkis svetimųjų, ne draugų,
kailiniai skirti žiemai, ne vasarai.
Kai ego suartėja su kitu ego,
stoja tamsa ir kelias prapuola.
Kai vienas protas suartėja su kitu,
randas daugiau šviesos ir kelias tampa ryškus.
Rumi "Meilės ir išminties knyga" Iš anglų kalbos vertė  Eugenijus Ališanka

Taigi va lėkiau, lėkiau, į visas puses ir iš visur  ir dabar jau viskas, Vlado nebėra. Ir jau nebus, nebus jokių susitikimų, atsivėrimų, nei šalia, nei per Skypą nei per el.paštą. Baigėsi etapas. Nebus eksperto patarimų. Supratimų. Ir mano įsivaizdavimų, gal ir nebūtų dalykų, gal ir neįvykdomų. Kitaip, viskas kitaip.

Eu, adică el
Aš, tai yra jis

Jis buvo sutvertas būti grobiu,
grobiu rinktinių žodžių,-
su sakalu ant paskutinio skiemens.
Jis džiaugėsi jausmu
kad yra maistas,
jog yra valgomas…

Todėl jis
stovėjo ištiestas laike
tarytum ant iešmo
ir, kuo degė galingiau
išorėje,
tuo noko įstabiau
viduje.

Kilo iš jo
į viršų, nelyg aukos dūmas
nesuprantami žodžiai,
kaip yra šieji:

Dieve, Viešpatie,
išminties šalme
galybės kalavijau…

“Nežodžiai”(1969)

Mano kūniškoji mašina smarkiai pavargo, o reikia važiuoti į Pravieniškes vertėjauti, gerai, kad atvažiuos policijos mašina, paims. Giedro ir ilsinančio ryto palinkėjimai, kam kiek nors panašiai (nenoriu pasakyti, kad būtinai jums galėtų prireikti važiuoti į kalėjimą), manau supratote.

Vienas iš mano vertimų:

Nichita Stănescu

Link Andromedos

Tai yra ateitis, kurią gali pasiekti su blakstiena
sauvalingoji mano moterie.
Tai ne žaidimas, tai tiktai tiesa, kuri bus
tokia pat pratisa ir melodinga
nei vandenyno gelmės, išgalvojamos dainininkų
su arfa, kauline fleita.

Leisk savo šešėliui nusileisti ant mano rankų, ant pečių
nelyg spiralinių kopėčių laiptais
ir žiūrėki blakstienų kampu
kaip gimsta žodžiai mano lūpose,
panašūs į mėnulį iš klastingos jūros.

Kiekvienas žodis, kurį sakau yra permatomas kūnas
vyro, moters,
besiranganti vora, pjaunanti perpus
ledą dykumos, ką kibirkščiuoja.

Žvelk, pasirodė plokštuma.
blykčiojanti, metalinė!
Kokia beribė yra plokštuma kilnaus metalo!
Iš čia kylama aukštyn, tai - taip paprasta!
Nelyg šokio judesys,
minčių šokis,
idėjų šokis,
vinguriuojantis judesių šokis.

Viršuje yra planetos. Jas gali paliesti ir tu,
kaip nors,
balse, vienintele balse
A.

Tu, žeme, žydra akie,
Todėl kad esame tavo žvilgsniai.
Tu, žeme, ugnies rykle,
todėl kad esame tavo šauksmas.
Tu, žeme, žilas smilkiny,
todėl kad esame tavo mintys.
O, žeme,
tu, senoji,
išmintingoji, judančioji!

“Jausmų vizija”(1964)

Kiek galima nematyti artimo savo? Kiek galima ? Na, sutinku, sėdi namie viena, dirbdama, kaip ir visada buvo.. Draugauji, kaip ir anksčiau, per internetą su tais, su kuriais ir anksčiau, kaip ir visada buvo,  dar atsiranda ir naujų. dar internetas atsiunčia visokių , na, ir įdomių ir naudingų, ir gražių ir protingų, bandai nekreipti dėmesio į visokias kvailas ar tamsybiškas žinias, bet gyvas žmogus, kur -gyvas sutvėrimas? Belieka tik katinas, taip, sutinku, gyvas , ir gudrutis, ir tave supranta kartais, oi kaip supranta, beje, vakar net pavyko jį užhipnotizuoti, chacha.. Jau labai jie , tie gyvūlėliai, mus myli... Va, turėjau nueiti skatinti katiną paėsti, neėda pats vienas...Betgi žmogus!  Dievulėli, neleisk jų zombinti, leisk jiems greičiau vienam kitą sutikti, surasti ir apkabinti, pasakyti, kad myli... nes tavo gi kibirkštis kiekviename yra, neleisk jai užgęsti...

Orfėjas senoje tvirtovėjė

Poetas, su sakalu ant peties, įžengia į tvirtovę.
Jis jaučiasi labai sutrikęs
ir lygiai toks kaip žvaigždė Kanopus,
toji iš Australijos pusrutulio,
matoma tiktai tiems, kas nešioja akinius ant širdies.

Nemato niekas poeto.
Vieni nemato, nes neturi regėjimo.
Kiti nemato, nes neturi širdies.
Galop likusieji jo nemato, nes jų nėra.

Visi tačiau sako choru:
Poetas nėra geriamas, taigi jo nesuprantame!
Poetas nekvepia kaip gėlė
kaip jį galime suprasti,
kaip galime laikyti tai, kas nekvepia kaip gėlė,
už gėlę?!

Poetas eina didžiąja gatve.
Eik velniop, jam šnypščia sakalas nuo peties.
Eik velniop, kvaily, jam šnypščia sakalas nuo peties.
Poetas nuduoda, kad nieko negirdi.

Mačiau savo akimis poetą, įeinantį į tvirtovę.
Jis laikė dešinėje rankoje, dešiniame kumštyje
pasmaugtą sakalą. “Šalčio didybė”(1972)

Tarp senų savo vertimų užtikau šį eilėraštį ir aiktelėjau, nes visa tai ne šiaip sau, ne šiaip sau...

Nichita Stănescu (kažkada versta)

Aš, tai yra jis

Jis buvo sutvertas būti grobiu,
grobiu rinktinių žodžių,-
su sakalu ant paskutinio skiemens.
Jis džiaugėsi jausmu
kad yra maistas,
jog yra valgomas…

Todėl jis
stovėjo ištiestas laike
tarytum ant iešmo
ir, kuo degė galingiau
išorėje,
tuo noko įstabiau
viduje.

Kilo iš jo
į viršų, nelyg aukos dūmas
nesuprantami žodžiai,
kaip yra šieji:

Dieve, Viešpatie,
išminties šalme
galybės kalavijau…

“Nežodžiai”(1969)

Ką sukūrei, tas tavo vaikas, tegul ir netobulas, bet vaikas. Ir su visu tuo, nepamiršk, kad "Išmintingo žmogaus širdis teikia kalbai lakumo / ir stiprina žodžių patrauklumą Pat. 16,23