E.E. Cummings
"Poetas yra tas, kuris jaučia ir žodžiais išreiškia savo jausmus.

Tai gali atrodyti lengva. Taip nėra.

Daugelis galvoja, tiki ar žino, kad jaučia, bet tai - mąstymas, tikėjimas ar žinojimas; ne jausmas. O poezija yra jausmas - nei žinai, nei tiki, nei galvoji.

Bet kas gali išmokti mąstyti, tikėti ar žinoti, tačiau niekas negali būti išmokytas jausti. Kodėl? Nes kai galvoji, tiki ar žinai, tu esi kaip ir daugelis kitų: tačiau tada, kai jauti - esi nebe kitas, esi tik tu.

Nebūti kuo kitu, išskyrus save, pasaulyje, kuris naktį ir dieną daro viską, kad paverstų tave visais kitais, reiškia kovoti sunkiausią kovą, kokią tik gali ištverti bet koks žmogus; ir niekada nebaigti kovoti".

E.E. Cummings:

A poet is somebody who feels, and who expresses his feelings through words.

This may sound easy. It isn’t.

A lot of people think or believe or know they feel — but that’s thinking or believing or knowing; not feeling. And poetry is feeling — not knowing or believing or thinking.

Almost anybody can learn to think or believe or know, but not a single human being can be taught to feel. Why? Because whenever you think or you believe or you know, you’re a lot of other people: but the moment you feel, you’re nobody-but-yourself.

To be nobody-but-yourself — in a world which is doing its best, night and day, to make you everybody else — means to fight the hardest battle which any human being can fight; and never stop fighting.

During the journey of life, everyone goes through times of failure, pain and suffering. However only those who have the guts to get up and continue with their journey, emerge victorious.
The day you decide to pay a deaf ear to the world and run towards your ambition in life without looking back, you have already succeeded.
Ačiū, kad taip pasakei, brangus man žmogau.

"Iš tikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrų  kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo paskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą  aukščiausiai išvystytos žmogiškos kalbos su savita  gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kukltūrai"
Imanuelis Kantas (1724-1804)

Meilė - tai ne drugeliai pilve, tai - šiurpas per visą kūną, kai nėra kur dėtis, tai tikrai beprotybė. Ar numirtum už mane?

Tavo Draugas yra tavo akis, saugok jos skaistumą,
nekelk dulkių savo liežuvio šluota.
Šalinkis svetimųjų, ne draugų,
kailiniai skirti žiemai, ne vasarai.
Kai ego suartėja su kitu ego,
stoja tamsa ir kelias prapuola.
Kai vienas protas suartėja su kitu,
randas daugiau šviesos ir kelias tampa ryškus.
Rumi "Meilės ir išminties knyga" Iš anglų kalbos vertė  Eugenijus Ališanka

Taigi va lėkiau, lėkiau, į visas puses ir iš visur  ir dabar jau viskas, Vlado nebėra. Ir jau nebus, nebus jokių susitikimų, atsivėrimų, nei šalia, nei per Skypą nei per el.paštą. Baigėsi etapas. Nebus eksperto patarimų. Supratimų. Ir mano įsivaizdavimų, gal ir nebūtų dalykų, gal ir neįvykdomų. Kitaip, viskas kitaip.

Eu, adică el
Aš, tai yra jis

Jis buvo sutvertas būti grobiu,
grobiu rinktinių žodžių,-
su sakalu ant paskutinio skiemens.
Jis džiaugėsi jausmu
kad yra maistas,
jog yra valgomas…

Todėl jis
stovėjo ištiestas laike
tarytum ant iešmo
ir, kuo degė galingiau
išorėje,
tuo noko įstabiau
viduje.

Kilo iš jo
į viršų, nelyg aukos dūmas
nesuprantami žodžiai,
kaip yra šieji:

Dieve, Viešpatie,
išminties šalme
galybės kalavijau…

“Nežodžiai”(1969)

Mano kūniškoji mašina smarkiai pavargo, o reikia važiuoti į Pravieniškes vertėjauti, gerai, kad atvažiuos policijos mašina, paims. Giedro ir ilsinančio ryto palinkėjimai, kam kiek nors panašiai (nenoriu pasakyti, kad būtinai jums galėtų prireikti važiuoti į kalėjimą), manau supratote.

Vienas iš mano vertimų:

Nichita Stănescu

Link Andromedos

Tai yra ateitis, kurią gali pasiekti su blakstiena
sauvalingoji mano moterie.
Tai ne žaidimas, tai tiktai tiesa, kuri bus
tokia pat pratisa ir melodinga
nei vandenyno gelmės, išgalvojamos dainininkų
su arfa, kauline fleita.

Leisk savo šešėliui nusileisti ant mano rankų, ant pečių
nelyg spiralinių kopėčių laiptais
ir žiūrėki blakstienų kampu
kaip gimsta žodžiai mano lūpose,
panašūs į mėnulį iš klastingos jūros.

Kiekvienas žodis, kurį sakau yra permatomas kūnas
vyro, moters,
besiranganti vora, pjaunanti perpus
ledą dykumos, ką kibirkščiuoja.

Žvelk, pasirodė plokštuma.
blykčiojanti, metalinė!
Kokia beribė yra plokštuma kilnaus metalo!
Iš čia kylama aukštyn, tai - taip paprasta!
Nelyg šokio judesys,
minčių šokis,
idėjų šokis,
vinguriuojantis judesių šokis.

Viršuje yra planetos. Jas gali paliesti ir tu,
kaip nors,
balse, vienintele balse
A.

Tu, žeme, žydra akie,
Todėl kad esame tavo žvilgsniai.
Tu, žeme, ugnies rykle,
todėl kad esame tavo šauksmas.
Tu, žeme, žilas smilkiny,
todėl kad esame tavo mintys.
O, žeme,
tu, senoji,
išmintingoji, judančioji!

“Jausmų vizija”(1964)