Dar Nichita

Orfėjas senoje tvirtovėjė

Poetas, su sakalu ant peties, įžengia į tvirtovę.
Jis jaučiasi labai sutrikęs
ir lygiai toks kaip žvaigždė Kanopus,
toji iš Australijos pusrutulio,
matoma tiktai tiems, kas nešioja akinius ant širdies.

Nemato niekas poeto.
Vieni nemato, nes neturi regėjimo.
Kiti nemato, nes neturi širdies.
Galop likusieji jo nemato, nes jų nėra.

Visi tačiau sako choru:
Poetas nėra geriamas, taigi jo nesuprantame!
Poetas nekvepia kaip gėlė
kaip jį galime suprasti,
kaip galime laikyti tai, kas nekvepia kaip gėlė,
už gėlę?!

Poetas eina didžiąja gatve.
Eik velniop, jam šnypščia sakalas nuo peties.
Eik velniop, kvaily, jam šnypščia sakalas nuo peties.
Poetas nuduoda, kad nieko negirdi.

Mačiau savo akimis poetą, įeinantį į tvirtovę.
Jis laikė dešinėje rankoje, dešiniame kumštyje
pasmaugtą sakalą. “Šalčio didybė”(1972)