Sugrįžimas

Kas pabudo pirmas,
Kai tavo žingsniai
Dar negrįžo į žemę?..
Kas uždegė žvakę
Ant slenksčio,
Kad kelias
Nesusivyniotų į naktį?..

Tu ėjai per akmenų
Ir tylos labirintą,
Kur kiekviena siena
Turėjo tavo vardą,
Bet nė viena
Nesišaukė garsiai.


Ir vis dėlto —
Kažkas laikė
Nematomą giją,
Tą ploną,
Kaip voratinklio
Sidabrinį nervą,
Kad nenukristum
Į Letos dugną.

Kai grįžai,
Vėjas dar nebuvo
Išmokęs tavo kvapo,
Bet durys
Pačios prasivėrė,
Lyg prisiminusios
Tavo rankos šilumą.

Ir langas juodas
Nebebuvo bedugnė —
Jis tapo veidrodžiu,
Kuriame pirmą kartą
Po ilgo laiko
Pamatė tave
Ne šešėliu,
O žmogumi.