Atrodo aš normalus

Aš bandau rašyti eilėraščius.
Bet šiaip aš normalus.
Tą visada sakau pirmas, kad žmonės spėtų patikėti, kol dar nepradėjau kalbėti.

Mano batai vienodi — spalva, forma, net kvapas toks pats.
Tik vieno neužsidedu.
To, kuris ant kairės.
Nes dešinė koja ištinus, ir jei užsidėčiau abu, atrodytų, kad vienas batas serga, o kitas — jo slaugytojas.

Mano rašymo stilius ne apie rožes.
Rožės manęs nejaudina.
Jos kvepia, žydi, miršta — viskas pagal grafiką.
O žiežirbos — štai čia jau gyvenimas.
Jos įsiplieskia kaip žiebtuvėlis, kai kas nors jas skina.
Niekas jų neskina, bet jeigu skintų, būtų gražu.
Gal ir pavojinga, bet gražu.

Mūzos manęs nebučiuoja.
Ir gerai.
Jei bučiuotų, kakta būtų rašaluota, o aš vis tiek apsimesčiau, kad čia prakaitas nuo kūrybos.
Kartais rašydamas naudoju galvą.
Ne visada.
Kartais ji tiesiog guli šalia, kaip dekoracija, kad atrodytų, jog mąstau.

Aš bandau rašyti eilėraščius.
Šiaip aš normalus.
Galiu ramiai pasikalbėti ir su tais, kurie nerašo.
Jie dažniausiai kalba apie orą, politiką, akcijas parduotuvėse.
Aš klausausi, linkčioju, vaidinu, kad suprantu.
Bet viduje jau rašau.
Nes nerašyti nebegaliu.
Tai kaip alergija — tik vietoj bėrimo atsiranda metaforos.

Todėl nepatarkite.
Aš vis tiek nepaklausysiu.
Normalūs žmonės taip ir daro.