Nėra gerų eilėraščių nėra
Kaip ir blogų, visai nebūna
Jau nieko, nieko tik tyla
Tave taip beatodairiškai užgriūna.
Nors jos taipogi čia nėra,
Tik dygsta ausyse pasaulio kito,
Kažkokio visiškai kitokio,
Kuris praaugo jau pro šio
Pasaulio luobą, grybiena grybų
Grybų taipogi nesančių,
Todėl mes nebūty,
O, Pri, dabar mes – nebūty
Akimirką tik šią ir galbūt
Jau visą likusį gyvenimą,
Kurio nėra ir net nebuvo,
Nes lapai jau rudens supuvo
Ir sniego karalienė sušnabždėjo –
Kajaus nebėra.
O mes atsakėm:
Argi jis kada buvo?
Tai šast tada, net ji pražuvo
Ir mes ištirpome
Pasauly tirpiame.