Auksytei ir visoms moterims bei mergaitėms, kurios, esu tikra, tebemoka prišaukti lietų.
Jos eina per miestą.
Rankinėje nešasi duoną, raktus,
pernykštes sąskaitas ir ataskaitas,
kvitus ir blakstienų dažus.
Bet kai pakyla mėnulis –
kažkas savaime joms nuauna batus.
Į sielas įsimeta vėjas,
į plaukus prikrinta jazmino žiedų.
Paryčiais prapliumpa lašai.
Nesupranta, ką:
prakaitą,
lietų, rasą ar ašaras
jos braukia nuo skruostų savų.
Ak, nesvarbu.
Pagirdyta žemė.
Ryte – vėl miestas.
Garsai, kvapai ir skubėjimas.
Ir tik keistas balkšvo sidabro spindėjimas
akyse,
kurio niekas paaiškint negali.
Paklausus iš kur – šypsnis ir tylėjimas.
Ir staiga supranti –
taigi ir tu...


P r i






