Nėra gerų eilėraščių nėra
Kaip ir blogų, visai nebūna
Jau nieko, nieko tik tyla
Tave taip beatodairiškai užgriūna.
Nors jos taipogi čia nėra,
Tik dygsta ausyse pasaulio kito,
Kažkokio visiškai kitokio,
Kuris praaugo jau pro šio
Pasaulio luobą, grybiena grybų
Grybų taipogi nesančių,
Todėl mes nebūty,
O, Pri, dabar mes – nebūty
Akimirką tik šią ir galbūt
Jau visą likusį gyvenimą,
Kurio nėra ir net nebuvo,
Nes lapai jau rudens supuvo
Ir sniego karalienė sušnabždėjo –
Kajaus nebėra.
O mes atsakėm:
Argi jis kada buvo?
Tai šast tada, net ji pražuvo
Ir mes ištirpome
Pasauly tirpiame.

Kriso Harė, kurią aš pažinojau kaip Nygdi, išleido eilėraščių rinkinį "88 eilėraščiai". Labai rekomenduoju.  Taip gera rinkinyje rasti tuos eilėraščius, kuriuos kadaise rašei čia, Rašykuose, Nygdi.

Kai Žilvinas sako Eglei, kad galėsi eiti namo, kai suverpsi vilnų kuodelį, jis sako, po mirties, nes juk žinoma, jog gyvenam tol, kol Moiros ir Laimos suka likimo siūlą ant verpstės, o Eglė negalėjo baigti verpti savo siūlo, ji buvo nemirtinga. Ėjo pas senę Ragana, kad išmokytų ją numirti. Ir numirus povandeniniuose galėjo grįžti į žemę. Namo. Tas pats su duona. Tas pats su klumpėmis. Eglė yra deivė. Savo valią atsisakiusi deivės statuso. Bet ar galima jo atsisakyti?

Paskutiniame žurnale Raktas skaitau A. Žarskaus pokalbį su. D. Seleniu apie garsus ir kalbą. Gėriuosi, grožiuosi ir niekaip negaliu atsigrožėti. Atrodo, kad jis kalba apie tai ką visada nujaučiau esant. Atrodo, kad apie beveik kiekvieną jo pasakytą sakinį galima galvoti ištisas valandas.

Niekaip Tavęs nesuterš tai, ką išgirsti, o tik vien tai ką ištari

Mes už savo smegenis brangiai mokėjom.
Praradom klausą, uoslę ir jauseną laisvo ir išdidaus žvėries


Atrodo, kad kai susidraugauji su raidėm, susipyksti su skaičiais