*

Visada svajojau turėti prijaukintą sakalą.
 
Ateik.
Viskas  galima.

Galima nešvankiai kalbėti, meluoti,
o paskui pasiteisinti –
tai buvo tik ūkiantis vėjas,
įsipainiojęs į nakties medžių šakas.

Galima nusimesti drabužius,
liesti rankas,  įsisupti į paleistus
plaukus, atodūsius
ir šešėlį.

Tai tik  kūnas,
oda, gyslos, kremzlės ir kaulai.

Nežiūrėk į akis.

Šiąnakt mes -  mėnulio eskizai,
linguojančios smilgos,
ieškančios prieglobsčio nuo
plėšiančio alkano vėjo.

Ištversi.
Juk įpratęs.
Visą vaikystę Tave lankė
vaiduokliai.
Vėliau sužinojai,
kad jų vardai
Kasparas, Baltazaras ir Merkelis.

Pasitik dar vieną vaiduoklį –
tai aš.

Neatsisuk!

Man atrodo,
vieną kartą
netyčia
pažiūrėjau
Tau į akis.

Jausmas –
nauja vada šnypščiančių, aklų,
besidraskančių ir murkiančių kačiukų.

Atleisk.

Kartą turėjau
prijaukintą sakalą.
Nebegaliu pasakyti - šiame
ar praeitame
gyvenime -

tai Tu.