plaukia sau bliūdelis amžinybės link

jau vakaras apgniaužia tavo kaklą, mano mielas,
kaktomuša atsimuši vis į kažką,
tai lyrika tave pražudo, tai nuobodulio erškėčiuotos vielos
arba tiesiog – jau ir atšalusi, vakarykštėjanti sriuba.
trankaisi, kaip avinėlis mažas, tikėdamas –
patinka moterims tie ciniški ragai,
o jos, kvailutės, kvailuti mielas, užčiuopia kartais
kaip tu pavargai. slapstyti vargina, bet dar baisiau parodyt,
nes išdidumas – štai kur tikri ragai. o tai, kas joms patinka,
ką retkarčiais įžiūri, skaityk, – kad tu jau praradai. –
kad užkasei į žemę kaip talentą, kaip sielą
ir tuščiame kokone – vien išvešėjęs, neprigimtinis derinys,
ir mylimoji besikeičiant dienai kas kartą vis kita
tau pasidarys. taip ir prarasi jas visas, kaip vakarus be ryto,
taip, kaip nelieka rytmečių sulaistytų kava,
o atsisėdusios kartu dvi draugės – Kalėdos ir Velykos
šypsosis tau vienodai – kaip pjautuvo delčia.
ir tik todėl, kad avinėlis mažas užsiaugino didelius ragus
ties kiekviena kliūtim jo laukia vien tik – abordažas
nes kur ten – eiti kiaurai, jei trankosi net į lėkštės krantus.
jau vakaras, ar ne, ne mano mielas? bet ir ne priešas,
tik pasviras žmogus. kiekvienas pasvirimas – varginantis sielą
ir tarsi musės krentam mes kiekvienas, ir net – į bliūdelius.