Aplankė netikėtai mano kaimą.
- Bet juk tau poezija nepatinka, - sako D.
- Nepatinka, bet kultūra mano kaime, reikia eit.
Ir nuėjau. Nepatingėjau net galvą išsiplaut вне очереди. Vis tik pirmas mano poezijos pavasaris [vasaros vidury..].
Buvo įdomu. Kiek neįprasta. Ką jau kiek. Labai. Ir lai D nesistebi, kad poezijos nemėgstu, kai mano krašte visi rašo kaip Donelaičiai, Maironiai, vienas kitas Širvys ir jūra Salomėjų. O kad bent koks Radauskas pasipainiotų. Kur tau. O štai šią popietę klausėmės savotiškos įvairovės. Vedantysis poetas, mano bendravardis, gana charizmatiškas, kiek sąmojingas, bet ne tiek, kiek norėtųsi. Jaunasis poetas šmaikštesnis, vis skundėsi, kad jam apie krūtis neleidžia skaityti, ir dar užstūmė, kad pas mus samagono nėra. Na, bent alkūnės jo gražios. Ir mergina patiko su raidėm akiuotom.
D neklausė, ar dabar man poezija patinka. Ir gerai, nes nežinočiau, ką atsakyti.