supynės

miške vos vienas
vienintelis medis belikęs
todėl tik ant jo ir kariuosi nuolat
kai tik pribręsta reikalas.
ateina tėvas, atsisėda po medžiu,
užvertęs galvą žiūri į žvaigždes
valandų valandas
arba į debesų stumdynes
akinančiai mėlyname danguje,
nelygu metų laikas.
„vaiki, tu vėl įsikėlei supynes
į šitą medį belapį“, –
nepriekaištaudamas sako jis man. –
„ir kodėl taip? “
tai štai kaip tai vadinasi,
vis užmirštu ir užmirštu –
supynės.
„ai, tetukai“, – atsakau,
„kai ant jo supuosi,
pamažu pradeda matytis
ir visi kiti medžiai,
o paskui jau išryškėja
ir žmonės, ir žolė pasidaro pilna,
ir išgirstu lapų ošimą“.
„ale matai kaip, ale matai kaip“, –
girdžiu, kaip patenkintas
sau po nosim murma tėvas, –
“jis visai pamišęs, visas į mane“.
taip ir gyvenam –
aš matau juos visus,
tetukas žvaigždes ir debesis,
šmirinėjančios lapės –
ežiukus slepiančius
giles po samanomis. –
jau parėjo samanos,
vadinasi pareis ir medžiai,
o paskui ir mes visi
vėl būsim kartu.