Štai kėpso akmuo,
pamiškėje
ne, ne likučiai pirkios pamatų
du trečdaliai žemėje
o ir viršus vos matomas
lapais spygliais apklotas
dar samanos
kerpės ir purvas
įtrūkimai primena
metų laikų kaitą ir
skruzdžių norą būti
akmuo gyvas
po truputį auga
tik labiau į žemę
išsiilgęs šilto delno
ar tik rankos šešėlio
pirštų spinduliais liečiančio
veik nejuntamai
grublėtą paviršių
ir kai taip atsitinka
akmens oda blyksteli blausiai
atspindėdama
iškreiptą vaizdą        gyvenimo.