Ruduo. Vėjai. Kai medis ar šaka užkrenta ant elektrinės tvoros ir ją nutraukia, karvės pabėga į kaimynų daržus ir gėlynus. Tada aš nueinu, atsisėdu pas juos ant suoliuko ir sėdžiu, kol jie kalba kalba ir kalba. Nelabai klausau ką jie sako, stebiu jų balso tembrą. Kai jis tampa vėl švelnus ir lėtas, atsistoju ir išeinu. Nueidama dar paklausiu kiek jie norėtų pinigų už nuėstus ir sutryptus augalus. Ir kaskart nustembu kai jie sako - nieko mums nereikia. Tada, tik tada, pasijaučiu kažkaip keistai, gal kalta, gal susigėdus, gal susižavėjus.

Tekstas nematomas