Kaip ir žadėjau, sugrįžau įvertinti ir tamsos kūrybą. Na, labai smerkti negaliu. Nebloga, tačiau yra kur tobulėti. Pirmiausia - tobulėkime gramatikoje, jei rašome lietuviškai. Yra rusų ir lenkų kalbomis rašytai kūrybai skiltis. Gal ten sektųsi geriau?
Apie akis nerašote, pagirtina, tačiau kiek kartų tas pats žodis pasikartoja... Vienas po kito, vienas po kito. Labai "kvadratiškai" skaitosi nuo to.
Matau, jog labai modernistiškai buvo bandyta rašyti, strofas "išliejant" ir jų nesilaikant. Visada palaikau šį sprendimą, tačiau vieni moka tai daryti, kiti ne. Kur priskirčiau Jus, tamsta, paliksiu apmąstyti pačiam.
Nors žinote, "prieky tik idiotai". Gal ir aš idiotas, nesupratęs gilesnės tamstos eilėraščių prasmės... Kas dabar supaisys? Gal rudos žaliuojančios akys?
visą savo nedarnų gyvenimą mes rašome kitiems, net jei būname jį tobulai susiderinę ir „idiliškai“, vienodai vedžiojame šunį taip, lyg kalbėtume maldą kaip koks Ovenas Minis, tačiau vargu ar tai yra malda, tas nuolatinis šuns ekskrementų rankiojimas tarp kaligrafiškai jų šlapimu išraižyto sniego, kuris į pabaigą pasirodo kaip pinklės, kvailų idiotų pinklės ir mes lekiame tada namo tempdami savo šunis, strimgalviais lekiame rašyti poezijos rašykams--------- ----------- ------------ ---------- --------- ------- ----------------- --------
Juokingai liūdna auditorija. Ji guodžiasi neturinti kostiumo laidotuvėms. Ji nežino Ziuskindo.
Ji turi katiniškų instinktų ir nors kartais apsimeta malonia,
iš tikro yra savanaudė, mat prašosi
įleidžiama į šiltus namus, kai lauke
minus ledai ir sniegai, o konkurenciją sudaro kiaunės.
Auditorija baisesnė už pradegintą antklidę.