Aplenkiant Borgesą

Žagarėnų gatvės esate pakankamai keistos kad suprastumėte mane
bent jau tam tikrais atvejais mes esame klaustrofobiška vienuma

tu centrine svarbiausioji su dviem parduotuvėmis kur prie pirmosios vis nugvirsta
skelbimo lenta o ties antrąja kuri priešais kapines akmenimis aikštelė grįsta
taip kad atrodo žmonės vaikšto antkapiais ir nebėra su tavimi nei mokyklos
nei perspektyvos žiestos iš molio kaip žinia besidriekiančios į tolį

gi bažnyčioje net davatkų nėra sakytumei visos išėjo virt samanės arba grogo
apsivalymas prasideda čia
nematoma ugnimi ir persimeta į vatikaną bei romą
atrodo tiesa net netyriausi veikėjai ima vengt netyrų vietų

todėl negaliu suprasti kaip jaučiasi tie kurie iš nuogirdų sprendžiant yra
vienas neregimas kunigas vienas giedotojas dvi žiūrovės ir pro nosis
keliaujanti rinkliava nes žemiškumas ir čia kaip žemėti agurkai
kaip šventoji dvasia su nulūžusia obels šaka ar aprūdijusio apynio spurgai

visgi man sunku perprasti katalikų insaiderių pasakojimus apie
vietas kurios lyg ir turėtų būti šventovės galbūt kaip tik nuo to
prasideda kančia nuo nesupratimo nuo sakinių be skyrybos ženklų vienovės
kuriuos sudėjus supratis protus galutinai palieka

žagarėnų gatvės negimsta jumyse astronautai tik parke
ruskigalio kosmonauto vardas įamžintas
jei ten blogio imperijoje atsiranda besižvalgančių į žvaigždes
tai argi čia moliūgų lysvėse neatsiras šalčiui augalus gležnus
vis labiau ir labiau pakandant

tu gatve vedanti į buvusio dvaro rūmus esi įdomi kaip istorija bet prarasta
išbarstyta išsivoliojusi šernų išraustame purve kaip pamestas centas
girtuoklio guolyje

prie tavo fermos kurią pirmiau nei bažnyčią aplankėme
stovėjo vinco priekaba su beržais ir alksniais
ilgai negalėjau priprast kad vincas nėra tas pat kas vincentas 

tu atgimimo gatve su retkarčiais pasmirstančiu grioviu
apie tave suvis patylėsiu galbūt eidamas per tave
kada nors numirsiu bet man čia buvo atgimt palinkėta

regis tik vieną būdą tepripažįstu – iš aukšto



•


Tos pačios vietos tos pačios gatvės


vedunt šunį pamyžti durų runkena šalta kaip miruolio kakta nors bent kol kas
nesu jo palietęs mėnulio santvarka ant tvarto skardos atsispindi dienos pilkšvos pelės
jų grobis apsitraukęs pelėsiu dangus blanki imitacija pelėsinio sūrio
visgi dermėse tamsos neabejotinai yra tiek pat ir nė kiek ne daugiau kiek ir tūrio

šuns išmatos ir tos šviesesnės pabuvę ilgiau tampa pūkuotos kaip voras
saulė rudeninis pasaulis krinta lapai banalybės šnara po kojom

geriu kavą šuo duris klibina gal maisto pavydi šis ėdrūnas ėdrus kaip devynios gyvybės
devyni amatai dešimtas badas arba devyni gyvybės sargai pakraščiuose šio sklypo 
žmonės apsidairo ant kalvos užlipę kai kurie dar būdami ekstazėje sako
leiskite man čia pasilikti bet aš taip negaliu nes čia lygumos

išeini į sodą obuolius skini obuolienei išvirti

Žagarėnuose Atgimimo gatvėje ramu ir tamsu netgi atrodo jog pernelyg
tarsi visi gyvieji iš juodžemio nulipdytais veidais mokytųsi numirti



•


Lobiai bei turtai kurie niekam nerūpi ir juos saugantys skarabėjai


knygų namelyje toje bibliotekos santraukoje knygos vampyrai – melvilis bet ne tas
mėjos angelas dairos į ką įsisiurbti

knygos tik iš pažiūros taikios turi daug laiko todėl laukia bet jų niekas neskaito
panašiai būdavo ir su pamirštais šuliniais kai nutūpęs drugelis nulauždavo svirtį
plėšrumu šiems iš popieriaus ir švino sukergtiems tvariniams niekas negali prilygti             

dar mokykloje tuose pušų paribiuos bombų išraustoje dauboje kur metalistai dulkino klasiokę
turėjau žinoti – mano dvejetai vertingesni už penketus tų kurios raštų neskaitę
visa mintinai moka

mokykla jus visas išdarkė gyvenimas išspaudė liko tik išspaudos nuoskaudos
netikri džiaugsmai ir sausi tarkiai

nauji išradimai nauji pavadinimai visur kirba hibridiniai automobiliai elektrinės žmonės karai
tai kaip rašau vadinama hibridiniu verlibru

aš beklausis bet kai einu iš proto atsisėdu prie šaldytuvo kampe tarp svidrių
ir imu groti mušdamas dujų balioną sumedėjusiom kojinėm

jau gana rašyt
rašai rašai galvoji geri eini į tualetą grįžti rašai

eisiu malkinėn tuojau kol dar kieme pagal celsijų glūdi nulis
kol dar šalna gi tuomet prie batų padų nebelips žąsų šūdai